Agia Napoje — kaip po karo. Ne, niekas nesugriauta, balti beskonybės mūrai stovi kaip stovėję ir laukia vasaros, bet ištuštėjusios gatvės, tušti ištisi kvartalai, didžiuliai viešbučiai priverčia žandikaulį atvipti.
Šiame kurorte visokie rusų poilsiautojų pamėgti „teremokai”, „Kipro kuchnios” žiemą uždarytos (taip, taip, viskas iškabose rusiškai). Neveikia parduotuvės, o ant jų durų šeimininkai net nepasivargina pakabinti skelbimo, kad čia uždaryta. Centre dirbančios parduotuvės pardavėja užsukus antrą kartą nusišypso. Vadinasi, tu jau savas. Nes tokių savų — ant rankų pirštų suskaičiuosi. Todėl parduotuvės lentynos pustuštės.
Tušti apartamentai, vilos. Kipras saugi šalis, niekam nekyla noras veržtis į vidų, plėšti. Nors aplink — nė gyvos dvasios.
Gatvėje vos vienas kitas praeivis. Dažniausiai ne vietinis, nes vietiniams čia ne sezono metu nėra ką veikti. Nebent kažkur statybvietėje kaukši. Kyla dar aukštesni mūrai, jau visiškai uždengę, baigiantys praryti senąjį akveduką. Kiekvieną jaunuolį, pasiryžusį studijuoti architektūrą, reikėtų būtinai atvežti į Agia Napą. Kad pažintų architektūros kakofoniją, kad sužinotų, kaip nereikia daryti.
Prie jūros, prie uolų pasifotografuoti užklystančios kompanijos greitai pradingsta. Kiti pietauja keliuose dar veikiančiuose restoranuose ir taip pat išvažiuoja. Lieka tik tie, kuriems nebaisi vienatvė. Kurie ištisas dienas pirmyn ir atgal keliauja vienais gražiausių pasaulyje paplūdimiais, prigula ant prabangių viešbučių gultų pakrantėje. Tai nedraudžiama. Gultai neprirakinti devyniomis grandinėmis, net čiužiniai sukrauti į krūvą. Niekas nė žodžio nepasako — naudokis.
Atrodo, kad Agia Napoje sezono pradžios labiausiai laukia ne žmonės, o katės. Jų čia devynios galybės. Nėra knibždėlyno, nėra ėdesio. Nors kažkaip Kipro katės sugeba gerai atrodyti, neperkarusios, nors iš likusių vienišių joms naudos nedaug.
Šalia esantis Protaras dar tuštesnis ir atšiauresnis. Čia smarkesni vėjai ir aukštesnės bangos. Čia dar prabangesni vasarnamiai. Aišku, tušti. Lenkų įsimylėjėlių porelė, dvi vyresnio amžiaus rusės — tai ir visi sutikti poilsiautojai. Tikrieji vienišiai matyti kažkur tolumoje.
Vienatvė Kipro žiemą. Keistas, gal kiek nelogiškas pavadinimas. Bet griežtos logikos Kipre nereikia ieškoti. Ne dėl to, kad jos Viduržemio jūros saloje nėra. Tiesiog geriau neknisti sau smegenų, jeigu ir vietiniai sau ne per daugiausiai knisa. Todėl geležinės tvarkos apologetų vokiečių ar išmuštruotų kinų Kipre beveik nėra.
Galbūt graikišką posakį „siga, siga” (lėtai, lėtai) galima sieti su klimatu, vasaros karščiais. Tačiau ir didesnėje, jau ne vien kurortinėje Larnakoje žiemą parduotuvės, bankai, kitos įstaigos duris užveria anksti, kai kur viduryje savaitės net vidurdienį, nes reikia pailsėti. Skirtingai nei atvykėliai, pasėdėti kavinėje su draugais, aptarti įvykius ir reikalus. Nors ne — daugiau įvykius. O reikalams bus laikas.
