Keisti tie vilniečiai. Pilaitė jiems – vien pilkų vadinamųjų „monolitkių“ rajonas, kiaurai perpučiamas vėjų. Net senieji sostinės gyventojai nenutuokia, kad yra dar ir Senoji Pilaitė, kurioje stūkso šimtametis vėjo malūnas, daugybė senovinių žemės ūkio padargų ir nuostabi laisvalaikio praleidimo vieta.
Taigi pradėkime nuo malūno, nes pirmiausia jį pamatysime išsukę iš senojo Pilaitės kelio. Juokinga skaityti, kai Vilniuje gimę ir užaugę žmonės dalijasi šio objekto koordinatėmis, nors jį turėtų užrištomis akimis pasiekti. Bet tiek to. Gerai, kad bent pasitelkę išmaniuosius prietaisus aptinka.
Žinoma, malūne niekas miltų seniai nemala, jame įrengtas muziejus. Dar daugiau. Nors aplink malūną viskas yra skirta duonos keliui pavaizduoti, vyksta edukaciniai renginiai, vilniečiai turbūt geriau žino Arklio muziejų prie Anykščių. Arba išvis mauna lankyti muziejų į užsienius.
Bet gana kalti prie kryžiaus tuos vilniečius. Kiekvienas turi savo keistenybių. Geriau pasigrožėkime senų, iš visų pakampių surinktų durų ekspozicija, sena kuliamąja ar traktoriumi. Pasivaikščiokime aplink tvenkinius, kur praleisti laisvalaikį tinka ir rudenį, ir pavasarį, ir žiemą, ir vasarą.
Senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija prie malūno tikrai nemenka, o kiek nuošaliau sustatyti ir sovietiniai traktoriai bei sunkvežimiai. Vis dėlto pažiba yra Pilaitės malūnas, kurio istorija tikrai įdomi.
Pilaitės malūnu jį tik dabar galima vadinti, nes tik prieš penkiolika metų jis čia išdygo. O iki tol jis buvo Liepalotų malūnas Šakių rajone. Jį beveik prieš šimtą metų pastatė Petras Žasetis, pinigų užsidirbęs Amerikoje.
Suvalkijos vėjai malūną suko beveik keturis dešimtmečius, o paskui – elektra. Miltus malti jis nustojo tik 1990-aisiais, o paskui išardytas. Kad būtų išsaugotas, pervežtas į Vilnių. Tai štai kokių grožybių yra Pilaitėje. Tik dar daugeliui čia užklydusių išsprūs: „O čia dabar kas?“
