Atrodo, koks gali būti ryšys tarp šalies ateities ir joje kepamos duonos. Vis dėlto yra. Albanijos duona iš tiesų sukietėja per vieną dieną — ar pirktum parduotuvėje, ar šviežiausią iš kepyklos. O jau po kelių dienų ji būna kaip akmuo. Ir visai ne dėl karščio.
Dabar palyginkime su Lietuvoje kepama duona. Po savaitės grįžus iš kelionės jos puskepalis buvo lyg praėjusią dieną parduotuvėje pirktas. Visa tai dėl visokių puriklių, emulgatorių ir kitokių priedų, apie kuriuos galite pasiskaityti ilgame sudėties sąraše. Dar ir cukraus ten rasite, nors kiekviena močiutė, kaime kepusi duoną, pasakytų, kad jos ginkdie niekada nesaldindavo.
Tai štai Albanija surado aukso gyslą — turizmą. Dar nepakankamai ją išnaudoja, nes viską kuria savo ar privačių investuotojų lėšomis, o ne iš Europos Sąjungos fondų, kurių pinigų daugiau ištratinama, o ne protingai išleidžiama. Jeigu Albanija dar apsiskelbtų, kad yra sveikesnio maisto šalimi, chemijos atsiragavę europiečiai į ją plūste plūstų. Nes vien tik tokios duonos seniai neteko ragauti.
Tiesa, paprastoje kaimo užeigoje meniu geriau neklausti. Angliškai vos kelis žodžius mokanti bobulė ištraukia žuvį, pamojuoja prieš nosį — tipo valgysi? Kitas patiekalas — bulvės. Ne tos bulvytės iš šaldiklio kaip mūsų prabangiuose restoranuose, iškeptos nežinia kiek naudotuose riebaluose. Jos čia pat už baro nuskustos, kartu bendraujant su alaus išgerti užsukančiais kaimynais. Dar daržovės su ypatingo skonio alyvuogių aliejumi. Galbūt čia pat kaime išspaustu.
Išrankiam valgytojui to gal per mažai, bet vėlgi — viskas šviežia.
Ir šventas reikalas — kava. Ji geriama kiekvieną rytą ir būtinai iš mažų puodelių. Nėra čia amerikietiškos kavos iš didžiulių puodų, nelabai supras, jeigu paprašysi latytės. Bet dėl to mažyčio kavos puodelio stoja darbas statybose, maršrutiniai autobusai. Geria kavą išskirtinai vyrai, kartu aptardami naujienas. O vakarais jie tampa tikrais romantikais, rinkdamiesi kavos puodeliui, kad pasigrožėtų saulėlydžiu. Atvažiuoja po kelis automobiliais, namo grįžta tik sutemus, neužmiršę kartu išlenkti po stiklelį rakijos.
Vis dėlto pajutusi, kad turizmas — tai pinigai, Albanija pernelyg skuba. Rausia vieną gražiausią kalną po kito, kad įkištų dar vieną didžiulį viešbutį ir rizikuoja netrukus uždusti nuo turistų kaip kaimynė Graikija. Jau veikiančių viešbučių kainos kai kur juokingos, nors prabangesnių apartamentų jos beveik nesiskiria nuo kitų Viduržemio jūros kurortų. O reiklesni ir pinigingesni turistai vien duona, kad ir kokia sveika, nesitenkins. Iškils ir kalbos barjeras, nes albanų arsenale — keli angliški žodžiai, vyresnių žmonių — dar kelios frazės rusiškai. Tik vienas diedukas, patenkintas, kad gali pasitikrinti rusų kalbos žinias, įgytas mokykloje, dar ir eilėraštį apie Leniną širdyje padeklamavo.
Tačiau ieškantiems gamtos grožio Albanija — tai, ko reikia. Tik pasakoti apie tai — beviltiškas reikalas, daugiau pasako nuotraukos. Net rudeniui įpusėjus europiečiams vis dar karšta, o Jonijos jūros vanduo siekia 20 laipsnių. Tik į Albaniją vis sunkiau patekti, nes lėktuvų skrydžių mažėja kiekvieną savaitę, tad sutiksi nebent vienišus lenkų, prancūzų ar vokiečių turistus.
