Kai birželį lėktuvai pradėjo skraidinti iš Vilniaus į Juodkalniją, pasipylė pagyros šiai Balkanų valstybei. Kokie nuostabūs kalnai, kokia žydra jūra! Nėra čia ko ir pridėti, visa tai tiesa, tik mus labiausiai nustebino žmonės.
Dar neišlepinti turistų, paslaugūs, geranoriški ir net šiek tiek kuklūs. Tokie yra juodkalniečiai, kurių šioje nedidelėje valstybėje tiek, kiek gyventojų Vilniuje. Jauna ir pati valstybė, gyvuojanti vos 15 metų ir nesusipykusi su kaimynais, nors atrodytų, kad Serbija, iš kurios Juodkalnija atėmė Adrijos jūros pakrantę, turėtų būti nepatenkinta.
Bet ne – Juodkalnijoje daugybė serbiškų prekių, ekonomikos saitai tvirti ir niekas neketina skelbti sankcijų ar vaidytis su kaimynais.
Ką jau darysi, baigiant kelionę Budvoje teko ieškoti, kur atlikti testus, kad galėtume grįžti į Lietuvą. Privačioje klinikoje dirbo tik viena mergina, o testų atlikimas nė iš tolo nepriminė to, kas vyksta Lietuvoje.
Su draugu terasoje sėdinti medikė nuobodžiavo, rūkydama naršė telefone. Ji padavė rašiklį, vėliau tuo pačiu ir pati naudojosi, pirštinių kaip ir nereikėjo, o atėjus kitą dieną pareiškė: „Dobre rezultat“. Keliauk sveikas į namus.
Tokia „raslabucha“ visur, tad penkių žvaigždučių kiekviename žingsnyje reikalaujančius atvykėlius gali ir papiktinti. Užtai atperka žmonių nuoširdumas.
Savo laivu po Skadaro ežerą plukdęs kapitonas kažkodėl susikuklinęs prasitarė, kad spurgas, kuriomis vaišino su medumi, virė jo motina. Ir rakija, ir vynas – iš jo ūkio.
Jaunai lenkų turistų porai iš pradžių buvo kiek nejauku, kai rusė gidė pradėjo pilstyti gėrimus į stiklinaites, bet paskui nieko, įprato. Ir pabaigoje laivo keleiviai tapo kaip šeima.
Beje, rusų, baltarusių, siūlančių nuvežti į gražiausias Juodkalnijos vietas, — daugybė. Jie čia gyvena ir visai neblogai verčiasi. Mat juodkalniečiai dar nelabai supranta, kad atvykėliai – tai grynas pinigas.
O juk visai nebūtina keliauti į Italiją, kad atsidurtum Venecijos stiliaus mieste. Toks yra Kotoras, kadaise priklausęs Romos imperijai. Ir vėlgi – netyčia nepastebėjus, kad prieplauka privati, jos savininkas iš pradžių perspėjo, kad uždarys vartus, bet netrukus pridūrė: „Maudykitės, kiek patinka.“
Bet grįžus į namus teko grįžti ir į tikrovę. Laukė dešimties dienų izoliacija, o atsiliepusi valdininkė be užuolankų pareiškė: „Norėjote pramogauti, tai dabar pasėdėkite.“ Ką gi, pasėdėjome, išnaudodami visus suvaržymų nelogiškumus.