Kiekvienas lietuvis architektas yra susidūręs su atvejais, kai užsakovai prašė sukurti projektą kaip galima pigiau. Ir ypač dažnai taip nutinka, kai kalbame apie valstybinius užsakymus.
Tai štai nėra ko stebėtis – rezultatą turime. Pasigirti išskirtine, drąsia architektūra negalime. Ar tai yra Lietuvos architektų darbo niekinimas? Ne. Juolab kad nesame specialistai, o tik stebėtojai, besidairantys ne tik po Lietuvos didmiesčius.
Pasižiūrėti Europoje yra ko. Kol Vilnius niekaip nesugeba išstenėti Tautos namų ant Tauro kalno, Kaunas didžiuojasi Nemuno sala (kur kuriama ne išskirtinė architektūra, o erdvė), o Klaipėda apskritai užmiršo apie didingus darbus, europiečiai kuria.
Štai Vengrijos sostinėje Budapešte prieš keletą metų vienas po kito iškilo trys originalūs pastatai. Ir visi jie skirti menui.
Skirtingai nei Lietuvoje, Menų rūmams projektuoti vengrai neieškojo architektų užsienyje, neskelbė tarptautinių konkursų. Gaboras Zobokis suprojektavo koncertų salė, kuri dabar vertinama kaip viena geriausių pasaulyje, joje koncertuoja garsiausi muzikantai.
Neįprasta 1525 vietų Menų rūmų Belos Bartoko nacionalinė koncertų salė skirta ne tik klasikinei, bet ir šiuolaikinei muzikai, joje skamba džiazas, atliekamos operos, vyksta šokio, cirko pasirodymai. Salėje taip pat rengiami literatūros ir kino renginiai.
Šalia esantis Nacionalinis teatras – dar įspūdingesnio fasado. Galima būtų dėl jo ginčytis, bet nė vieno jis nepalieka abejingo.
Įdomybės prasideda jau artėjant prie Nacionalinio teatro pastato. Įžengus pro simbolinius vartus, patenki lyg į laivą, o šalia – 1965-aisiais nugriauto Nacionalinio teatro detalė. Taip, vengrai bemaž pusę amžiaus neturėjo Nacionalinio teatro, tiksliau jis glaudėsi keliuose pastatuose. Mat valdžia sugalvojo, kad senasis pastatas netinkamas.
Naujojo statyba taip pat strigo, bet čia vėl dėmesio mūsų statytojams! Nors Nacionalinio teatro statybų finansavimo klausimas nebuvo sklandus, pastatas iškilo per 16 mėnesių (Vilniuje per 12 mėnesių nacionalinio stadiono griaučių nesugebėjo nugriauti, ką jau kalbėti apie statybas).
Dar daugiau. Iš pradžių vengrai Nacionalinį teatrą buvo pradėję statyti kitoje vietoje, bet po pusantrų metų darbus nutraukė. Sumąstė, kad teatras toliau nuo miesto centro bus geriau. Taip jis iškilo Tūkstantmečio kvartale, prie Menų rūmų iš vienos pusės ir bankų, įvairių įstaigų biurų – iš kitos.
Vėlgi – Nacionalinio teatro architektė yra vengrė Maria Siklos. Ji kartu su G.Zobokiu ir japonu Sou Fujimoto vadinami architektais, labiausiai pakeitusiais Budapešto veidą.
Įdomus ne tik pastatas, bet ir erdvė aplink jį. Joje – garsiausių Vengrijos aktorių skulptūros, fontanas, parodoms skirta teritorija po atviru dangumi. Į teatrą įžengi eidamas per platanų alėją.
S.Fujimoto projektavo trečią originalų Budapešto pastatą – Muzikos namus šalia Didvyrių aikštės. Ne šiaip sau pastato užsakovai keletą metų prieš tai keliavo po Vieną, Paryžių, Barseloną ir kitus Europos miestus, kad aplankytų tenykštes koncertų sales. Tačiau jų sumanymas buvo kitoks.
Budapešte turi iškilti koncertų salė, į kurią įžengus riba tarp gamtos ir pastato jaustųsi kuo mažiau. Architektas turėjo sukurti tokį statinį, kad jame lankytojui atrodytų, jog jis vaikštinėja parke. Tam reikėjo, kad būtų kuo mažiau betono ir kuo daugiau stiklo.
Muzikos namų fasadas buvo sukurtas iš masyvių 94 stiklo plokščių, kai kurių aukštis siekia net 12 metrų. Kiekviena plokštė yra skirtinga, o įspūdį, jog esi gamtoje dar labiau sustiprina per tūkstantis dekoratyvinių lapų ant lubų, reaguojančių į šviesos pokyčius. Tad salė vienaip atrodo dieną, kitaip – sutemus.
