Lengvai apleistas parkas. Taip juokauja tie, kuriems Jerevane pavyko aplankyti Pergalės parką.
Tiesa, nukeliauti iki jo nėra sunku, bet dažniausiai keliautojai apžiūri tik Motinos Armėnijos memorialą, kurį iš visų pusių supa karinės technikos muliažai. Kiti dar grožisi miesto panorama iš apžvalgos rato, kurių čia net du. Vienas jų, mažesnysis, seniai neveikia.
Štai čia ir prasideda įdomybės. Atrakcionai Pergalės parke lyg ir veikia, lyg ir ne. Pasigirsta iš jų muzika, vaikų krykštavimas. Bet daugelis uždaryti ne tik žiemą. Kažkokie kioskeliai, kuriuose parduodamos visokios smulkmenos, aplink bėgiojantys benamiai šunys.
Neveikiantys atrakcionai kadaise buvo skirti ir vaikams, ir ekstremalams. Vaikščiojant alėjomis atsitrenki tai į valtį, apsisukančioje aplink savo ašį, tai į skraidančią lėkštę, tai į siaubo ratą, kadaise besisukusį beprotišku greičiu.
Kai kurių atrakcionų personažai sukelia juoką, nors prieš kelis dešimtmečius eidamas pro juos net nenusišypsotum. Štai kaip keičiasi gyvenimas.
Apskritai Pergalės parke ir aplink jį daug kas kelia klausimus „kam?“ „kodėl?“ Kodėl reikėjo šalia Motinos Armėnijos memorialo įrengti tokį balaganą? Kam šovė į galvą mintis šalia vieno apžvalgos rato sumontuoti kitą neišardžius senojo? Kodėl vieta, iš kurios atsiveria nuostabi Armėnijos sostinės panorama, tokia apleista?
Bet svarbiausia – kodėl niekas neatgaivina restorano „Aragil“ (armėnų k. — gandras), kuris buvo vienas iš Jerevano pasididžiavimų. Dabar prie apleisto jo pastato įsikūręs benamis su būriu kačių. Prisivilkęs visokių rakandų ir šiukšlių.
Galėtum užmiršti apleistą pastatą. Tokių Jerevane daug. Tačiau miesto svečiai čia ateina pasigrožėti miestu iš buvusios terasos. Juolab kad 1959 metais iškilęs restoranas buvo vienas garsaus armėnų architekto Rafaelio
Israeliano sėkmingų projektų. Čia pasigrožėti saulėlydžiu ateidavo ir eiliniai jerevaniečiai, ir partijos šulai.
Deja, bet dabar saulėlydžius tenka stebėti tarp šiukšlių kalnų.
