Grįžę iš šios kelionės po Gruziją sutarėme — tai buvo sentimentaliausia kelionė. Ne dėl to, kad aplankėme senas vietas, kuriose jau buvome trečią kartą, nuostabius kalnus, takelius kuriuose jau radome nesinaudodami navigacija.
Šį kartą svarbiau buvo žmonės, bendravimas su jais. Atrodo, kas čia tokio, kai vienkiemyje prie Tmogvio gyvenantis devyniasdešimtmetis Georgijus, kiekvieną rytą paklausus, koks bus oras, trumpai ir visada vienodai atsakydavo: „Dievas žino.”
Mums atrodė, kad kalnuose gimęs ir visą gyvenimą praleidęs žmogus turėtų žinoti — laukti šią dieną staiga kruša pratrūkstančių debesų ar visą dieną svilins saulė. Bet žmogus norėjo pasakyti, kad mes esame bejėgiai ką nors pakeisti.
Šviesaus proto Georgijus greitai atpažino atvykėlius, nors nesilankėme jau penkerius metus, o per tą laiką visokiausių turistų būta. Kiekvieną rytą jis keliasi šeštą valandą, išleidžia aštuonias karves ganytis į kalnus, kiekvieną vakarą jų laukia sugrįžtančių namo.
Karvėms varovo nereikia, jos sugrįžta beveik vienu metu, tik kartais kokia telyčia nuklysta. Po to — melžimas, bet tuo vakaro darbai nesibaigia. Laukia sūrių gamyba, užtrunkanti iki vėlyvo meto. Taip — be poilsio dienų. Kad vietiniai ir turistai nepritrūktų chačiapurių, kurie gaminami iš šio sūrio.
Suskaudus kojoms Georgijus kaip didžiausią dovaną priėmė mūsų atsivežtą tepalą. Sakė, kad kojos iš karto nustojo skaudėti. Padėjo tepalas ar tiesiog įsitikinimas, kad jis stebuklingas? Atsakysime taip pat, kaip Georgijus apie orą.
Tiesa, į vienkiemį, kur senukas, kai nebūna svečių, dienas leidžia vienui vienas, atvažiuoja sūnus Sergo su žmona Marina. Jie už kelių kilometrų turi kitą viešbutį.
Nors abu užversti darbais, šį kartą randa laiko prisėsti su atvykėliais. „Kodėl Armėnijoje iki šiol nėra krepšinio komandos? — paklausė Sergo ir pats atsakė. — Todėl, kad armėnas į svetimą krepšį nieko neišmes.”
Visur tas pats — kaimynai nevengia vieni iš kitų pasišaipyti.
Tik šuns Mikio, turistų palydovo, anksčiau ir mus lydėjusio į kalnus, nebėra. Jį nušovė Vardzijoje, kai jis bėgo paskui atvykėlių grupę, saugodamas, kad ji kur nenuklystų. Atseit negražu, kad prie urvų muziejaus valkiojasi keturkojai.
Mikis turi pamainą, dar bevardį jauniklį. Didelis ir galingas užaugs šuo, tik kol kas dar vėjai jam galvoje. Yra ir jo mama, kuri priklydo į vienkiemį. Sergo žadėjo jau ją išvaryti, bet paskui priglaudė. Kalė atsivedė tris jauniklius, bet du neišgyveno. Sergo žodžiais, išgyveno ne stipriausias, o gudriausias. Toks jo dėsnis.
Šį kartą atsisveikinti buvo sunkiau nei anksčiau, kai atvykdavome kaip svečiai, kuriems reikia tik stogo virš galvos ir gal dar vakarienės. Sergo paskambino broliui Leriui, kuris kiekvieną dieną maršrutke du kartus per dieną veža keleivius į Achalcichę.
Reikėtų atsiprašyti kito vairuotojo Tamazo, su kuriuo buvome sutarę vykti anksčiau. Tik jau labai ne kaip nuskambėjo kaimiečių pasakojimai, kaip jis elgdavosi anksčiau, kai dar buvo policininkas. Tamazas net atbulas pavažiavo į kalną, bet suprato, kad uždarbio nebus, ir maršrutkė riaumojančiu varikliu nurūko.
Kad Gruzijoje reikia su vietiniais nebijoti kalbėtis, žinojome jau anksčiau Štai ieškant parduotuvės, iš kiemo su kibiru rankose išsuko Gija. Supratęs, ko reikia, jis parodė į nedidelį kioską, atrodytų, seniai nevarstomomis durimis. Pasirodo, tai parduotuvė, na, gal ne visai legali. Gija pakvietė šeimininką, šis įleido į vidų, kad nusipirktume sausainių ir dar šio bei to, nes daugiau joje nieko nėra.
Net pokalbis su hostelio Kutaisyje šeimininku Gočia suminkštino mūsų širdis. Žinia, už 15 eurų nakčiai nieko gero nesitikėk. Bet įėjus į kambarį pirma mintis buvo sprukti. Skylė su nežinia kiek laiko neskalbta patalyne ir langais palubėje.
Karštis, oras slogus, nors matyti, kad vienas langas su rankena. Tik kaip ją pasiekti? Aišku, išradingumu. Per kelias sekundes šovė į galvą mintis pasiimti iš vonios kambario (skambiai pavadinta) šluotą ir pasilypėjus ant kėdės ja atsukti rankeną. Langas užsidaro? Ne bėda! Ta pačia šluota juk galima užkišti nuskalbtą rankšluostį, ir oro yra.
Gočia prisiminė laikus, kai buvo šokėjas ir keliavo po Europą, užsukdamas ir į Lietuvą. Prieš tai hostelio lentoje prie kitų turistų atsiliepimų, kurie visai neblogi, jau buvome pakabinę lapelį, kuriame lietuviškai surašėme, koks š… šis viešbutis. Bet pagalvojome ir nuplėšėme. Juk ką juo parodysime? Kad esame išlepę keliautojai, ieškantys patogumų už grašius.
Juolab kad prieš tai susipažinome su nuolatiniu hostelio gyventoju Serioža, atvykusiu iš Kazachstano ir jau mėnesį apsistojusiu Kutaisyje. Jis pasidalino nusipirktu vandeniu, nes iš čiaupo kavai virti esą netinkamas. Pavaišinome jį lietuviškais saldainiais. Atsakydamas jis iš pradžių įteikė čiulpinuką. O paskui atvilko praplėštą sausainių pakelį ir lietuvišką trispalvę iš kažkur. Palikome ją hostelyje, nes iš atsiliepimų matyti, kad lietuviai jame viešėjo ne vieną kartą.
Nustebino ir susitikimas su turgaus prekeiviu. Prekyvietėje, kur iš kiekvieno kampo girdėti šūksniai „devuška”, „pan” reiškiantys tą patį: pirk ir už brangiau.
Krautuvėlės, kurioje prekiaujama sėklomis, prieskoniais ir šunų bei kačių ėdalu, šeimininkas ne toks, tiesiog spinduliuojantis inteligentiškumu. Galbūt buvęs mokytojas ar net mokslininkas, spėliojome.
Skirtingai nei kiti, nieko nepiršo, išsamiai paaiškino, kaip ką sodinti, kokie prieskoniai kur tinka. Ir jo krautuvėlėje rikiavosi vietinių pirkėjų eilė.
Nustebino ir visureigio vairuotojas, neprašomas sustojęs mums kulniuojant pakeliui į Vardziją. Pasirodo, aštuoniasdešimtmetis Volodia — klestintis verslininkas, įkūręs viešbutį prie urvų muziejaus. Ramiai jis kelionės metu pasakojo, kaip anais laikais dirbo turistinio traukinio (pasirodo, buvo ir tokie) viršininku, kaip išmaišė daugybę šalių, kuriose po kelias dienas traukinys sustodavo.
Dabar Volodia su visa šeimyna darbuojasi savame viešbutyje. Jis buvo pirmasis šiuose kraštuose. Na, žinome, kokios būna apgyvendinimo sąlygose užkampyje. O Volodia sukūrė civilizuotus svečių namus ir per metus priima dešimtis lietuvių grupių.
Tad Volodia moka lietuviškai „ačiū”, „laba diena”. Keista buvo girdėti lietuvių kalbą tokioje vietoje.
O kalnai? Jie taip pat atrodo kaip seni pažįstami, atrodo, saugantys nuo artėjančios audros ir negailestingos saulės. Ir tik paskutinę dieną apniukę. Nes reikia atsisveikinti.
