Kaimynų latvių Rygoje tikrai nedaugelis atvykėlių yra matę dirbtinius griuvėsius. Taip, taip, tiesiog netikros pilies liekanas apleistame parke.
Priežasčių kelios: patys latviai ne itin giriasi nei šiokiais, nei tokiais griuvėsiais, parkas apleistas ir jame lankosi tik šunis vedžiojantys vietos gyventojai, girtuokliai ir alpinistai. Apie alpinistus vėliau, o dabar reikėtų priminti, kad šalia parko ir dirbtinių griuvėsių yra alaus darykla „Aldaris“. O „Aldaris“ yra nelabai gerą vardą turinčiame Sarkandaugavos rajone.
Taigi griuvėsiai ant kalno, imituojantys senovinę, neva prieš kelis šimtmečius pastatytą pilį, atsirado pastačius alaus daryklą.
Ją tada Rygos pakraštyje 1865 metais suprojektavo Johanas Dauderas. Tada alaus darykla vadinosi „Waldschlosschen“ (miško pilis lietuviškai). Tai reikėjo ne tik parko, sodo su tvenkiniu, bet ir dirbtinių pilies griuvėsių. Taip tas J.Dauderas ir padarė.
Vėliau, alaus daryklą pavadinus „Aldariu“, parkui taip pat prilipo Aldaro pavadinimas. Tiesa, kiti pasakoja, kad dirbtiniai griuvėsiai atsirado vėliau, apie 1880-uosius, kai alaus daryklą nusipirko inžinierius ir chemikas Adolfas Boingeris. Esą tais jis 1898 metais šalia daryklos pasistatė pilaitę, o kartu ir griuvėsius.
Sunku supaisyti, kaip ten buvo, bet vietinės reikšmės paminklą – dirbtinius griuvėsius — nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pamėgo alpinistai. Prieš ekspedicijas į kalnus čia jie lavina savo įgūdžius.
O Sarkandaugava toliau išlieka raudonu rajonu. Net poilsiui skirta zona raudona spalva nuspalvinta. Ir inkilas paukščiui raudonas. Nors raudona čia visa nei prie ko. Tiesiog Sarkaundaugava buvo 2,5 kilometro Dauguvos intakas. Manoma, kad toks pavadinimas jai prilipo dėl rausvų smėlio kalvų, iš kurių ji tekėjo.
Tiesa, dar iki pat XIX amžiaus šis upelis buvo vadinamas ir Bausmės grioviu. Mat dar buvo išlikę pasakojimai, kad teismo sprendimu į tą griovį teismo sprendimu mesdavo tuos, kuriuos nuteisdavo už burtus ar ryšius su velniu.
Nuteistus žmones į vandenį mesdavo surištus. Jei nelaimėlis išplaukdavo, vadinasi, teismas nusprendė teisingai. Jis buvo susijęs su velniu. Tokį iš vandens išgriebdavo ir sudegindavo ant laužo. Tokios „linksmos“ istorijos apie Sarkandaugavą.
Dabar išlipus iš tramvajaus Sarkandaugavoje, Rygos pramonės lopšyje, pamatysi anaiptol ne į gamyklas skubančius darbininkus. Girdėti girti šūksmai, kai kurie praeiviai nekelia pasitikėjimo, tad nejučiomis susimąstai, ar norėtum čia pasilikti sutemus.