Amsterdamo žinovais besivadinantys žmonės, paklausti apie sendaikčių turgų, nurodys prekyvietę Waterloopleino skvere. Tik jį apvaikščiojus galima nusivilti. Turgavietė miesto centre skirta daugiau turistams, tokių blusų turgų prisėti Europos didmiesčiai. Vyksta jie sekmadieniais, gali susirasti „Louis Vuitton“ rankinę, „Chanel“ švarkelį, už kurį pardavėjas užgiedos kosminės sumos. Ir dar: nemėgink derėtis.
Kas kita sendaikčių turgus NDSM laivų statyklos teritorijoje. Nors norint į jį patekti nuo centrinės stoties reikia plaukti keltu, vyksta jis tik kartą per mėnesį, ir šią prekyvietę spėjo aptikti turistai, o autentikos čia daugiau.
Įdomiausia publika, stovinti abiejose prekystalių pusėse, netikėčiausios prekės. Bet svarbiausia – jaunatviška, o gal hipiška dvasia. Čia jau kaip kas įžvelgs.
Įėjimas į turgų kainuoja 5 eurus, bet investicija atsiperka net nieko neįsigijus. Taip, kainos nesikandžioja, derėtis gali kiek lenda, ir tą patį „Chanel“ švarkelį įsigysi už kelis eurus. O jeigu dar pardavėjui įvardinsi drabužį sukūrusio dizainerio pavardę, pasirodysi žinovu, gali tikėtis, kad geidžiamas drabužis bus beveik už dyką.
Taip, Amsterdamas mūsų akimis visko pertekęs, tad nepatikęs drabužis (o tokių ant prekystalių kalnai) iš karto parduodamas. Tad ir sendaikčių ar blusų turgaus pavadinimas šiai prekyvietei nelabai tiks. Tiesa, daug jame ir sendaikčių, bet jie tikrai nedominuoja. Nelabai kas prie jų ir veržiasi, nes dauguma pirkėjų atvyksta papildyti savo drabužių spintų.
Tik šiam turgui vožtelėjo suvaržymai ir jis šiemet po pusės metų uždarymo vyko vos porą kartų. Vėlgi šių dienų tikrovė – geltonas ženklas apsipirkus kviečia pasiskiepyti. Vis dėlto laisvos dvasios pirkėjams labiau rūpi ne tai, jiems svarbiau pasižvalgyti po meno galerijas ir menininkų dirbtuves milžiniškame buvusiame laivų statyklos pastate, išgerti alaus bokalą kultiniuose šio rajono baruose.
Kas į juos nepatenka, sutupia čia pat ant žolės – juk čia laisvė. Kaip ir laisvė gyventi jūrinių konteinerių miestelyje ar sename tramvajuje. Niekas nesuka galvos, negalvoja apie komfortą.
O kelrodis į šį turgų – 50 metrų aukščio uosto kranas, kuriame įsikūręs „Faralda Crane“ viešbutis. Gali apsigyventi „Laisvos sielos“ vardu pavadintame kambaryje, bet štai čia laisvė ir baigiasi. Mat kambario kaina parai priklausomai nuo savaitės dienos – 1012-1118 eurų.
Tad naiviai atrodo ir ant seno pramoninio pastato šviečiantis didžiulis užrašas, kviečiantis kurti meną už 0 eurų. Juk čia pat susiduria du pasauliai: prie menininkų kolonijos dygsta daugiabučiai, kuriuose į kišenę panašus butas kainuoja kelis šimtus tūkstančių eurų. Ir juos graibsto protu sunkiai įsivaizduojamus atlyginimus gaunantys specialistai, tą meną už 0 eurų stumdami į paraštes.