Nešaltas, bet vėjuotas žiemos rytas Vengrijos sostinės Budapešto priemiestyje Budafoke. Išlipus iš miesto autobuso ausis pasiekia keisti garsai. Ne, tai ne vėjo gūsiai plėšo vos besilaikančias skardas ant apleisto namo stogo. Praėjus pro negyvenamą trobą tie traškesiai lieka. Jie girdėti visame miestelio centre.
Tik įdėmiau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad garsus skleidžia didžiulis reklamos stendas prie kelio. Jame besikeičiančios reklamos užstrigo ir dabar ritmingai traška mėgindamos persisukti.
Įsukus į nuošalesnę gatvelę pasitinka jau vaizdas. Vėjyje svyruojančių žaislinių meškučių, drambliukų, lapučių. Sukabintų ant tokio pat apleisto namo sienos, vartų. Atrodo kraupiai. O čia dar kitapus gatvės prie parduotuvės su pardavėja draugiškai besišnekučiavęs vengras, pastebėjęs atvykėlių susidomėjusius žvilgsnius, staiga pakėlė balsą.
Nepatiko pagyvenusiam vyriškiui, kad kažkas domisi tuo, ką miestelis norėtų nuslėpti. Neaišku, kokius žodžius jis paleido smalsuoliams, nes vengrų kalba nesuprantama, iki tol pavyko išmokti tik vieną žodį „zarva“, besikartojusį ant uždarytų parduotuvių durų — buvo Kalėdos. Trinktelėjęs automobilio durimis, vietinis nuvažiavo.
Pro meškučiais apkabinėtus vartus pasižvalgius po kiemą buvo matyti, kad jo savininkas tempia namo ne tik žaisliukus, bet ir visokius sendaikčius, šiukšles. Daug tokių žmonių ir Lietuvoje. Jie taip pat namus apkabinėja kas jiems į galvą šauna. Tik vaikiški meškučiai atrodo gąsdinančiai.
Atsisveikinę su kabaldžiuojančiais žaislais patraukėme link pilių, kurių bokštus buvome pastebėję dar važiuodami autobusu.
Štai tada galvose ėmė įkyriai suktis klausimas „kodėl?“ Lyg koks Yoko Ono kūrinys „Why?“, kuris kaip tik tomis dienomis buvo parodoje Budapešte. Tik skirtumas toks, kad klausantis ir stebint menininkės kūrinį buvo šiek tiek juokinga, o dabar „kodėl?“ buvo ir komiškas, ir su įtarumo šešėliu.
Štai kodėl reikia suolus sustatyti atgręžtus į pilies sieną, o ne į gatvę? Kam kilo mintis neseniai pasodintų medžių pošaknį įbetonuoti? Medžių gynėjus Budafoke ne tik ištiktų šokas, bet ir kūnas pagaugais nueitų.
Viena pilis vaizdinga, su liūtais ant vartų, tačiau be gyvybės ženklų. Kai kurie langai užkalti, bet matyti, kad nelabai ir vilioja smalsuolius.
Tačiau toliau – įdomiau. Kita pilis taip pat apjuosta tvora. Galima sakyti, kad neįveikiama, nebent koks aukštalipys su specialia įranga ją ryžtųsi perlipti. Pala, pala, bet kas gi ten? Tvoros viršus apraizgytas spygliuota viela, taip būna, bet kito apsaugos būdo dar niekur neteko matyti. Tai stiklo šukės, sublizgėjusios, kai pro debesis išlindo saulė.
Stiklo šukės buvo įcementuotos visu tvoros paviršiumi. Paprastas žmogus mėgins perlipti – susipjaustys. Tiesiog kažkoks sadizmas.
Prie tvoros saulėkaitoje lūkuriavo mergina, tyliai su kažkuo besikalbėjusi telefonu. Šalia stotelė, autobusas pravažiavo, mergina neįlipo ir tylėdama patraukė per tuščią gatvę.
Daugiau – nė vieno praeivio, o dar daugiau įtarimų sukėlė sunkūs pilį juosiančios tvoros metaliniai vartai. Vienus jų pavyko praverti. Pro tarpą lyg ir galėtum įlįsti, bet kas laukia nejaukioje teritorijoje? Apleistoje, žole užžėlusiais takais, kuriuos dar buvo nukloję nukritę lapai.
Ne, šį kartą apie pilies vaiduoklį niekas negalvojo. Racionalus protas pakuždėjo, kad nežinia kokios gali būti baudos svečioje šalyje už patekimą į privačią teritoriją.
Kad jis neklydo, aiškėjo priėjus prie pagrindinių vartų, ant kurių švietė įspėjimai apie saugomą teritoriją, saugos įmonės ženklai, teritorijoje buvo matyti užkardai, ženklai „Stop“.
Kodėl pilis, šalia kurios buvo dar viena, be gyvybės be ženklų, bet taip kruopščiai saugoma? Gal joje įsikūrusi psichiatrijos ligoninė, dėmesio vengianti įstaiga?
Įspūdį sustiprino ir sena vynuogė, išsikerojusi per visą aukštą tvorą. Kiek jai metų, kas ją pasodino?
O kas parašyta prie tvoros lipnia juosta negrabiai užklijuotame lapelyje, kuriame neužpildyti datų laukai, nėra parašų?
Palikime ramybėje pilis, nors sako, kad kunigaikštis Drakula ne tik Transilvanijoje, bet ir Vengrijos teritorijoje gyvenęs. Keistenybių rasime ir naujajame Budafoke.
Štai vaikų žaidimo aikštelė. Niekur kitur tokios nerasime. Galvas lenkiame prieš mažyliams skulptūras drožusius skulptorius. Gražu, spalvinga. Tik ką jie išdrožė? Dauguma aikštelės elementų religiniai, su kryžiais.
Mat aikštelė pavadinta šventojo Ištvano vardu, neabejotina, kad ją prižiūri šalia esančios bažnyčios bendruomenė. Nesunku įsitikinti, kad ji rūpinasi ir padeda ne tik mažiesiems, bet ir suaugusiesiems.
Paslaptys viena po kitos ima kaip rudens lapai kristi daugiau pasiskaičius, pasidomėjus Budafoko praeitimi. Štai tas negrabiai priklijuotas lapelis, kuris atrodė lyg bauginantis įspėjimas lankytojams, — viso labo pranešimas apie nutrauktą vandens tiekimą.
Dviejų pilių teritorija kruopščiai saugoma, nes joje įsikūrusi vyno ir šampano gamybos ir išpilstymo įmonė. Štai tau ir Drakulos rezidencija.
Graži Art Nouveau stiliaus pilis buvo pastatyta XIX amžiuje graikų kilmės didiko, kurio duktė 1885-aisiais ištekėjo už garsios Budafoko šampano gamyklos įkūrėjo. Ta gamykla, įsikūrusi šalia rūmų kitoje ppilyje, veikia iki šiol. Užtai ir tokia apsauga. Tiesa, apžiūrėti pilies sales pavyktų vos kelis kartus per metus, per renginius. Kitu laiku vyndariai lankytojų priimti nelinkę.
Vyndarystės tradicijomis garsėjantis Budafokas šalia Dunojaus tik 1950 metais buvo prijungtas prie Budapešto.
Keitė dabartinis Budapešto priemiestis ir pavadinimą. Anksčiau jis buvo vadinamas Promontoru (lotynų k. promontorium – iškyšulys).
Tačiau Budafokas be šių pavadinimų turi dar vieną vardą. Jis vadinamas rūsių miestu. Mat aplink Budafoką auga didžiausi vidurio Vengrijos vynuogynai, todėl po miestu prieš pusantro šimto metų išsiraizgė 25 kilometrai iki šiol naudojamų vyno rūsių. Jų sistema yra didžiausia Europoje, po žeme galima rasti šimtamečių statinių. Tarp jų – ir antra pagal dydį Vengrijos vyno statinė.
Tad dabar aišku, kaip gimsta Drakula? Tereikia nepasidomėti, nepaskaityti ir pasitikėti vien savo vaizduote.