Neįtikėtina, bet taip yra iš tiesų: pavažiuoji vos pusšimtį kilometrų nuo Klaipėdos į šiaurę ir gali mėgautis plačiausiais tvarkingais smėlio paplūdimiais, vienatve ir švaria Baltija. Visa tai – kaimynų Latvijoje. Ne taip kaip Palangoje ar Melnragėje, kur savaitgaliais žmonių maišalynė, nelabai ir švaru. Net Smiltynės paplūdimius audros gerokai apkramtė, o va latviams pasisekė labiau, jūros bangos buvo draugiškesnės.
Tai – Papė, į kurią, jei nevažiuotum per sieną, galvotum esąs Lietuvoje. Visur lietuviams įprasti ženklai „Privati valda“, kelyje sutiksi vien automobilius su lietuviškais numeriais. Tik didžiulės karvių bandos išduoda, kad esi pas kaimynus. Lietuvių ūkininkai tiek galvijų nebeaugina.
Eini prie jūros – atsiduri prie nuostabaus Papės kanalo, jungiančio pelkynus bei ežerą su jūra. Tokio vandens kanalo galėtų pavydėti ne tik Lietuva, bet daug turtingesnių gamtos grožybių turinčios šalys.
Prie jūros – vos vienas kitas vaikščiotojas, bet gali neabejoti, kad kalbantis lietuviškai. Kaip ir žvejys, kuris gaudyti plekšnių į Latviją atvažiuoja kelioms dienoms. Pasistato prie kopų palapinę ir džiaugiasi ramybe.
Kodėl latviai taip nevertina savo jūros, reikėtų klausti jų pačių. Jų nėra ne tik Papėje, kuri toli nuo didžiųjų miestų, bet ir prie Jūrmalos ar Rygos įlankos.
Galbūt todėl, kad latviai žvejų tauta, jų krašte net kelios etnografinės žvejų sodybos, tik žuvies Baltijoje vis mažiau.
Kad latviams jūra nuo seno buvo tik žuviai gaudyti, liudija daugybė medinių tiltų į jūrą ir 22 metrų Papės švyturys, įtrauktas į saugotinų paminklų sąrašą. Jis išskirtinis tuo, kad Latvijoje yra arčiausiai jūros, todėl nuo bangų tenka saugoti betono luitais.
Beje, Papėje dar prieš kelis dešimtmečius buvo antras pagal dydį Latvijoje žvejybos ūkis, iš kurio dabar jau nieko nelikę. Kaime gyveno apie 2 tūkst. žmonių, veikė vaikų darželis, virė gyvenimas. Dabar Papėje vos pora dešimčių nuolatinių gyventojų. Neskaitant lietuvių, kurie į savo sodybas užsuka tik kai gražus oras.
Žinoma, vasarą poilsiautojų prie latviškos Baltijos bus daugiau, bet vėlgi lietuvių. Tad arčiausiai Papės esančio bažnytkaimio Rucavos pardavėja jau pramokusi lietuviškai, o tokio užkampio gyventojus reikėtų pagirti ir dėl to, kad gatvėse plazda Latvijos vėliavos, ant pastato sienos nupieštos latvių pasididžiavimas kumštinės pirštinės.
Ir autobusai iš tokio užkampio, kuriame vos pora šimtų gyventojų, per dieną važiuoja bent keli, skirtingai nei Lietuvoje, kur nuošalūs kaimai visai atskirti nuo gyvenimo.
