Daugelis apsilankiusių Jerevano botanikos sode spjaudėsi: ėjo pasižvalgyti į medžius, krūmus, gėles, atkeliavusias iš Šiaurės Amerikos, Sibiro, Artimųjų Rytų ar Kaukazo, o aptiko šabakštynus.
Mes žinojome kur einame. Bet vaizdas vis tiek pribloškė. Tik ne retų augalų, nematytų medžių.
Iš pradžių įžengi į beveidį lankytojų centrą. Nelabai ką jam galima prikišti – informaciniai stendai su daugybe informacijos, kuri vertinga nebent augalijos žinovui. Nuobodžiaujančiomis darbuotojomis, nežinia ką kiauras dienas veikiančiomis vienintelėje šiltoje patalpoje. Pora lankstinukų su visiškai nenaudingu ir sunkiai suprantamu botanikos sodo žemėlapiu. Švariu europietišku tualetu.
Įdomybės prasideda įžengus į botanikos sodo teritoriją. Gali vardinti labiausiai patinkančius fantastikos ir siaubo filmų pavadinimus, vis tiek jie bus per skysti lyginant su tuo, ką mato akys.
Beje, ir girdi ausys, nes sudžiūvusių augalų šiurenimas vėjyje, kažkur besitrankančios skardos, dūzgiantys stiklai. O vėjo čia yra, nes daugiau nei 80 hektarų apleistas sodas įkurtas 1100 metrų aukštyje.
Kita lankytojų porelė, panašu, taip pat žinojo kur eina. Rengė fotosesijas vieną po kitos, entuziastingai vienas kitą kvietė eiti tolyn ir tolyn į sodo gilumą.
1935 metais įkurtas sodas kadaise klestėjo. Beje, jis ir dabar priklauso Armėnijos nacionalinei mokslų akademijai.
Griūtis prasidėjo 1988-aisiais, kai sodui buvo nutrauktas finansavimas. Tada daug medžių nukirto malkoms, augalai išdžiūvo, sušalo, nes oranžerijos nebuvo šildomos. Sako, kad 1070 augalų išliko, bet kur jie?
Tad Jerevano botanikos sodas – ne silpnų nervų lankytojams. Norintys pasimėgauti augalijos grožiu turėtų sukti kitur.
