Noravanko vienuolyno komplekso Armėnijoje prižiūrėtojas Liporidas buvo akivaizdžiai sudirgęs. Sužinojęs, kad ankstyvus lankytojus atvežęs taksistas turėjo įžūlumo dar ir aprodyti šventąsias vietas, jis pradėjo tardyti atvykėlius — ar parodė Kristaus figūrą virš įėjimo, ar pasakė, kur yra balandžių atvaizdai?
Vis dėlto pasirodžius sūnui Armenui prižiūrėtojas atlyžo ir nusivedė dar kartą apžiūrėti bažnyčių. O Armenas parodė, kur vienoje jų yra švento ir gydomųjų savybių vandens šulinys. Be šių palydovų jo būtume nepastebėję. Gerk to vandens kiek nori, linkėk sau ir artimiesiems sveikatos.
Tiesą pasakius, bažnyčių Kaukaze buvome aplankę dešimtis, bet sužavėjo Noravanko aplinka — raudoni kalnai, kelias link vienuolyno. O čia dar Armenas pasiūlė apžiūrėti seną bažnyčią, kurios daugelis atvykėlių neaplanko. Mat link jos veda tik siauras takelis.
Ankstų rytą kelionei į Noravanką pasirinkome dėl paprastos priežasties — tuo metu dar nėra lankytojų. Tad ir pakilti į statų kalną geriau buvo automobiliu. Vėliau žemyn jau galima žygiuoti savomis kojomis. Tik skubėti nebuvo noro, kai aplink dar tyla ir raudoni kalnai.
Iki šių dienų išlikęs Noravanko kompleksas — ne pats seniausias. Jis pastatytas sunaikintos bažnyčios vietoje. Noravanką 1205 metais įkūrė vyskupas Hovhannesas, čia buvo Armėnijos kunigaikščių Orbelianų rezidencija, kuri paskui tapo jų šeimos kapu.
Dabartinio Noravanko prižiūrėtojo Liporido vardas — kaip princo Liporido Orbeliano, kurio dekretu 1216-1217 metais pastatyta seniausia vienuolyno Surb Karapet bažnyčia. Bareljefai virš jos įėjimo ypatingi, kaip ir langas su Švenčiausiosios Mergelės su Kūdikiu ant rankų bei Dievo Tėvo atvaizdais. Bažnyčioje yra princo Smbat Orbeliano kapas.
Didingiausia Švč.Dievo Motinos bažnyčia pastatyta 1339-aisiais. Bažnyčios statybą finansavo princas Burtelis Orbelianas, todėl šventykla dar vadinama „Burtelašenu“ („pastatė Burtelis“). Maldos namus pastatė garsus armėnų architektas ir skulptorius Momikas, kurio vardas dažnai skambėjo Liporido ir Armeno lūpose.
