Tie, kas lankėsi urvų mieste Chndzoreske Armėnijoje, daugiausia pasakoja apie tiltą, kabantį virš tarpeklio. Kaip jis einant siūbuoja, kokie vaizdai atsiveria. Be abejo, visa tai įspūdinga, tačiau perbėgę tiltu daugelis užmiršta pasidairyti apylinkėse. O čia galima ir visą dieną praleisti, kaip darėme mes.
Išvažiuojant iš Goriso į Chndzoreską, paslaugus mikroautobuso vairuotojas ant lapelio surašė tvarkaraštį. Atgal vos trys reisai per dieną, bet jau iš karto buvome nusprendę, kad grįšime paskutiniu. Išlipant vairuotojas armėnas dar parodė, kuriuo taku eiti link urvų, kur jo laukti grįžtant.
Urvai atsiveria jau iš karto leidžiantis link tarpeklio. Cerkvė, kurios prietemoje malonu slėptis nuo saulės spindulių, smaigstančių nuo pat ryto. Tyla po jos skliautais, kad girdi praskrendant kiekvieną musę. Ir gyvatė barškančia uodega, nerianti kažkur į žoles.
Nors kelias link tilto ne toks ilgas, jis užtruko kelias valandas. O kur skubėti? Jau girdėti ant tilto krykštaujantys turistai, vienas kitą gąsdinantys, siūbuojantys konstrukcijas. Ir kam tai? Pakeliui dar viena šventovė, atrodo, pastatyta tokioje vietoje, kur keleiviui būtų gera atsipūsti. Šalia medžių paunksmė, šaltinis. Melskis arba atgauk jėgas. O gal ir viena, ir kita kartu.
Aišku, lendant į urvą, kur dar prieš pusšimtį metų gyveno maždaug aštuoni tūkstančiai žmonių, o dabar vien šiukšlės ir gyvulių mėšlas, nejučiomis savęs klausi: kaip jie tokiomis sąlygomis čia praleisdavo visą savo gyvenimą? Iškraustė juos iš čia sovietų valdžia, nusprendusi, kad sovietiniams žmonėms gyventi tokiomis sąlygomis nevalia. Taip ir liko maždaug tris kilometrus besidriekiantis urvų miestas tuščias. Beje, jo nė karto nebuvo užėmęs priešas. Kam iš atėjūnų kiltų noras veržtis ten, kur žmonės savo būstus pasiekdavo kopdami virvėmis, vaikus prisirišę prie nugarų?
1850 metrų virš jūros lygio Chndzoreskas dar menkai ištyrinėtas. Niekas dorai nežino, kada jame apsigyveno žmonės. Žinoma tik tiek, kad prieš tris ar keturis tūkstantmečius čia natūraliai susiformavusiose grotose jau glaudėsi gyventojai. Greičiausiai tai buvo medžiotojai, urvuose karštomis vasaromis gelbėjęsi nuo karščių, o žiemomis — nuo šalčių. Tik vėliau jie ėmė auginti gyvulius, dirbti žemę, vis kildami aukštyn ir uolose jau savo rankomis įrengdami būstus. Urvų angos buvo ir įėjimai, ir langai, ir dūmtraukiai. Čia pat gamino valgį, kepė duoną.
Garsusis kabantis tiltas buvo pastatytas 2012 metais. Nors darbus finansavo Žora Aleksanjanas, pats jis kuklindamasis aiškino, kad dirbo visas kaimas, nes technikos naudoti nebuvo įmanoma. Viską darė tik rankomis. Pats viename urve kadaise gyvenęs mecenatas ne kartą prisipažino, kad jį labai graudino ištuštėjęs miestas. Jam vis atrodydavo, kad grotos tuščiomis akiduobėmis žvelgia į jį. Todėl ir nusprendė pastatyti tiltą ne tik į buvusią gyvenvietę, bet ir sujungti dabartį su praeitimi. Ir jam pavyko.