Užsukus rytą į Lentvario dvaro parką atrodo, kad jis dar miega. Jeigu kas garsiau ir sukalba, balsai prislopsta. Lyg kažkas iš viršaus subartų, kad nereikia dar žadinti. Kas kita miške, kur net ankstyvą rytmetį balsai aidi.
Nors Lentvaris vos už 18 kilometrų nuo Vilniaus, pakeliui jokios nuorodos į dvarą ar parką nėra. Prismaigstėme lentelių šalia pilkapynų, kuriuos jau sunku pastebėti, prie sodybų, kuriose vien sugriuvę trobesiai, o dvaras ir parkas Lentvaryje, pasirodo, iki šiol nereikšmingi.
Ką gi, nieko keisto — juk Lentvario dvaro sodyba tik 2008-aisiais tapo valstybės saugoma. Prieš tai ją nupirko verslininkas, galbūt vien tam, kad ten iškeltų vestuves su gražuole. Paskui tas verslininkas bankrutavo ir su gražuole išsiskyrė. Vėliau pasirodė kitas verslininkas, kuris sugebėjo dvaro rūmams išrūpinti 673 tūkst. eurų Europos Sąjungos paramą dalies pastato rekonstrukcijai. Atrodo, kad jam svarbu ne tik rūmuose pokylį iškelti.
Štai tada ir prasidėjo. Rūmų rekonstrukcija buvo pavadinta paveldosaugos pornografija — kam tarp rizalitų atstatomas trečiasis aukštas. Tik jis bus ne plytų, o stiklo. Kad tas trečiasis aukštas buvo pristatytas nuo 1957 metų, nekliuvo. O dabar, kai bent šis tas pajudėjo, blogai.
Nesinorėtų, kad tie riksmai persikeltų į vis dar snaudžiantį parką. Kol kas jis tegu dar sapnuoja, o kažkas iš viršaus įspėja, kad čia nedera rėkauti.
