Ko pritrūko Sankt Peterburgui, besitrankant jo gatvėmis ir užkaboriais? Šunų ir šulinių. Rodos, juodą šunį jau pavyko pamatyti apytamsėje tarpuvartėje, bet pasirodė, kad tai kvailas pudelis, liuoktelėjęs prieš šeimininkę į namus pro atvertas duris.
Kad Peterburge vis mažiau kiemų-šulinių, pasakys bet kuris vietinis gyventojas. Tiksliau jie yra, bet saugomi vartų. Centre jie dar ir suremontuoti, išdažyti, nebepanašūs į tuos, kurie buvo prieš dvidešimtmetį. Tik braškančiu tramvajumi šiek tiek pavažiavus į šoną atsiveria kiemai-šuliniai su langais, į kuriuos vien pažvelgus apima depresija. Kaip ten, už tų langų, nuolatinėje pilkumoje gyvena žmonės, suspausti akmens — pradedant nuo kanalų krantinių ir baigiant nesuskaičiuojamų paminklų postamentų?
Peterburgo senbuviai sako, kad vaikštant po dar nesuremontuotus kiemus-šulinius, galima atkurti XIX amžiaus paveikslą. Nejučiomis kyla klausimas: ar tas architektas, kuris suprojektavo namus su tokiais kiemais, labai nekentė jų gyventojų?
Sako, kad mėgindami pateisinti tokių kiemų ankštumą, Peterburgo gyventojai aiškina, kad tik juose galima pasislėpti nuo bjauraus vėjo.
Pasirodo, kad ištisinius namų fasadus sugalvojo Peterburgo įkūrėjas caras Petras I. Tad niekur nedingsi – ankštus kiemus teko sugrūsti kitose namų pusėse. Ne ką erdviau ir jų viduje, todėl išradingi gyventojai pastaruoju metu sugalvojo liftus įrengti pastatų išorėse.
Aišku, tokie kiemai slegia žmogaus psichiką. Tačiau Peterburgo gyventojai jais didžiuojasi. Nesvarbu, kad kai kurie seni namai gal bet kada sugriūti, nes po jais iškasti gilūs rūsiai akmens angliai. O jos tokiems dideliems namams šildyti reikėjo daug.
Kaip nesididžiuosi kiemais, jei juose užaugo tokie klasikai kaip Fiodoras Dostojevskis, Nikolajus Gogolis ar Andrejus Belyj. O juos prisiminus rašyti apie Peterburgą tampa apskritai pats nedėkingiausias reikalas. Aikčioti dėl rūmų didybės, parkų ir gatvių milžiniškos erdvės.
Ir vis dėlto teisus buvo Jurijus Ševčiukas, Peterburgą palyginęs su juodu šunimi. Ne su liūtu prie rūmų, padėjusiu snukį ant letenų. Kažkodėl tie liūtai dabar atrodo butaforija. Gal caro laikais ir buvo kitaip?
Kas kita šuo, kurio ledinės akys šviečia pro dulkes. „Šią naktį aš įkvepiu tavo akmeninį kvapą, geriu gatvių pavadinimus, namų tarpuvartes”, — na, neskamba dainos žodžiai lietuviškai.
Sako, kad reklamuojant prieš 17 metų išleistą grupės DDT albumą, dailininkas Sergejus Brokas su juodu šunimi Toska kasdien pasirodydavo Nevos prospekte ir aplinkinėse gatvėse. Jis ir buvo užfiksuotas Rubinšteino gatvėje. Deja, juodo šuns čia nebėra, tik keli katinai tarpuvartėje. Arba šuns nepavyko sutikti.
