Išsitiesęs ant akmeninės tvoros jis žvelgė į apačioje besidriekiantį miestą. Koks buvo jo žvilgsnis? Ilgesingas? Kupinas vilties? Persmelktas nusivylimo? To niekas nepasakys, nes vyro veidą dengė kepurės snapelis.
Tai – nedaugžodžiaujantis Eldaras. Kiek valandų jis praleido taip žvalgydamasis po apačioje plytintį Gorį? Turbūt nė pats negalėtų atsakyti. Bėga valandos, dienos, metai, Eldarui šitaip sėdint ant tvoros prie Šv.Georgijaus cerkvės.
Tristanas kalbesnis. „Ilsimės, nes atsibodo arti“, — paaiškino, ką du vyrai veikia prie cerkvės, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas. Tristanas ir Eldaras neišskiriami draugai, vienas kitą suprantantys be žodžių.
Tristanas nesupyksta, kai juokais jo draugą pavadiname Izolda. Tačiau ir nesišypso, juk jo vardas lotyniškai — „liūdnas“. Liūdnutis.
Dar Tristanas priduria, kad prie cerkvės atėjo pabūti toliau nuo žmonos. To paties trokšta ir Eldaras. Abiejų namai papėdėje, iki cerkvės jiems 20 minučių kelio. Panašu, kad draugai čia priebėgos ieško dažnai, tai liudija nudilusios lazdos, kuriomis pasiramsčiuoja kopdami į kalną.
„Kiek kartų sakiau jam taip nesėdėti ant tvoros, nes vieną kartą nukris. Na, galvos gal nenusisuks, bet ranką ar koją tikrai nusilauš“, — atsiduso Tristanas, tikindamas, kad taip pavojingai jis niekada nemėgino įsitaisyti.
Jeigu Eldarui užtenka paskęsti mintyse žvelgiant į miestą, tai Tristanui reikia pakalbėti su atvykėliais. Apie šį bei tą, apie tarnybą sovietinėje armijoje, Ameriką, kaip galima buvo gyventi anksčiau ir kaip dabar.
Keistas atrodytų toks dviejų vyrų poilsiavimo būdas, jeigu nebūtum jo pastebėjęs anksčiau. Gruzinų vyrai mėgsta laisvalaikį be dailiosios lyties draugijos. Štai jie kopia pilies griuvėsiais, fotografuoja vienas kitą, rodo atvaizdus telefonuose.
Štai sėdi trise ant suolo besišnekučiuodami. Net vestuvininkai, beprotišku greičiu automobiliais sukantys ratus aplin Kutaisio fontaną, — vien vyrai. Ir kodėl jie taip mėgsta vienatvę? Nei Tristanas, nei Eldaras to nepaaiškino.
