Neįminta mįslė ta Ivano Pavlovo tvirtybė. Jo paminklui Kemeriuose Latvijoje jau daugiau nei pusė amžiaus, o specialistai vis dar stebisi – iš kur toks tvirtas betonas, nebijantis klimato pokyčių, iš kurio išlieta skulptūra? Nebijo nei šalčių, nei karščių, o Kemerių nacionalinio parko darbuotojai pastebėjo, kad jos paviršiuje nesikaupia drėgmė.
Deja, latviškas I.Pavlovas be nosies, o jo galva kadaise buvo aplieta raudonais dažais. Juokaudami žmonės svarsto: tai ne piktavalio darbas, tai šunų kerštas. Keturkojai neatleido Rusijos fiziologui eksperimentų su keturkojais, nors mokslininkas už juos ir Nobelio premija buvo apdovanotas.
Kemeriuose I.Pavlovo paminklas stūkso prie sudegusių sieros vandens maudyklų. Apskritai pirmojo ruso Nobelio premijos laureato paminklas Kemeriuose kažkaip ne į temą. Parke tarp gydyklų skulptūros elementų netrūksta, bet kuo Latvija susijusi su mokslininku, tyrusiu šunų refleksus?
Anot Kemerių gido Uldžio Vanagso, nors ir apgadinta, I.Pavlovo skulptūra Kemerių parke – puikus vėlyvojo stalinizmo monumentaliosios dekoratyvinės skulptūros pavyzdys. Vadinasi, skirtingai nei Lietuvoje, jos niekas iš ten išgabenti neketina.
Kada tiksliai ji buvo pastatyta, niekas nebežino. Manoma, kad Kemeriuose ji atsirado 1950-1955 metais.
U.Vanagsas pasakojo, kad Jūrmaloje yra dar viena stiliumi ir amžiumi panaši skulptūra. Tai – Lačplėsis Majoriuose. Tad gidas spėjo, kad abiejų skulptūrų autorius yra Leonidas Kristovskis.
Juolab kad ir abiejų skulptūrų amžius panašus – Lačplėsis Jūrmaloje išdygo 1953-iaisiais. Ir sieja abi skulptūras, švelniai tariant, sudėtingas likimas.
Palikime trumpam susimąsčiusį I.Pavlovą. Taigi Lačplėsis išlietas iš panašios sudėties betono ir akmens, su kardu ir skydu. Beje, iš pradžių skulptūra buvo įkurdinta baseine su dekoratyvinėmis varlėmis, o iš drakono burnos tekėjo vanduo. Toks buvo fontanas.
Įdomiausia, kad ši skulptūra iš pradžių buvo visai ne Lačplėsio. Ji 1950 metais buvo sukurta Gruzijos globėjo šv.Georgijaus garbei. Bet Gruzija skulptūros atsisakė, tad autorius, šiek tiek pakeitęs, įdėjęs į rankas kardą, ją pavertė Lačplėsiu.
Vis dėlto transformacija nebuvo labai vykusi. Mat skulptūra vaizduoja, kaip Lačplėsis kovoja su vienagalviu drakonu, o bet kuris latvis pasakys, kad šis nacionalinis didvyris kovėsi su trijų galvų velniu. Nenatūraliai jis ir kardą laiko. Trumpai tariant, šv.Georgijumi būdamas Lačplėsiu nepavirsi.
Keistas ir I.Pavlovo skulptūros likimas. U.Vanagsas prisipažino negirdėjęs, kad rusų mokslininkas būtų lankęsis Kemeriuose. „Galbūt jam skulptūra prie fiziologijos centro atsirado kaip fiziologui teoretikui“, — spėjo gidas.
Jam tekę matyti panašių skulptūrų, gali būti, kad išlikusioji Kemeriuose išlieta Rygoje, kombinate „Maksla“. O anksčiau Kemerius puošė panašaus stiliaus ir iš panašios medžiagos išlietos Jano Fabricijaus, Sergejaus Kirovo, Maksimo Gorkio ir Jano Rainio skulptūros. Liko tik I.Pavlovas. Kad ir be nosies.
