Kai pagaliau po penkių valandų žygio užkopi į Paraškos kalną ir atsiremi į aukštą metalinį kryžių jo viršūnėje, jauti kaip jis dreba. Ne įtempti raumenys virpa – kryžius mėgina atremti nenurimstančius vėjus.
Vieną kartą jis vėjo gūsių neišlaikė ir prieš dešimtmetį buvo nuverstas, paskui atstatytas. Stebiesi – kaip žmonės sugebėjo sunkų metalinį kryžių užnešti į kalno viršūnę.
Atrodo, kad Paraška – neaukštas Karpatų kalnas, tik 1270 metrų, tačiau užkopti į jį pareikalauja jėgų. Tie, kas perskaitė atsiliepimus, kad kelionė link jo – gerai sutryptu ir pažymėtu taku ir laukė lengvo pasivaikščiojimo, greitai įsitikino, kaip klydo.
Neveltui neretai buvo pridedamas įspėjimas – reikia suplanuoti kelionę taip, kad grįžtum iki sutemų. Mat nusileisti – dar sunkiau nei pakilti. Tai nė motais vietos gyventojams. Žmonės iš aplinkinių kaimų kaip kalnų ožiai lyg niekur nieko kopia į aukščiausius taškus, vasaros pabaigoje rinkdami bruknes. Saldžias, vėjų nugairintas uogas.
Kopimo sunkumus atperka vaizdai. Sako, kad nuo Paraškos viršūnės giedrą dieną net Lvovas, kuris už 90 kilometrų, matyti. Galbūt kažkam pasisekė, o mažesni miesteliai ir kaimai – kaip ant delno.
Sunkumus iš tiesų atperka vaizdai, todėl užlipęs bent jau valandą negali atitraukti akių. O keistą kalno pavadinimą paaiškina padavimas. Esą čia, o gal kažkur kitur per mūšį žuvo kunigaikštis Sviatoslavas, o kartu priešas nužudė ir jo žmoną (ar dukterį) Praskovją.
Kalno apačioje – nedidelis Skolės miestas, sau įprastą gyvenimą gyvenantis net turizmo sezono metu. Juolab kad ir atvykėliai daugiausia ukrainiečiai, atsibaladojančių iš kitų šalių čia nedaug. Vietiniai didžiuojasi grynu oru, pasakodami, kad kadaise čia net Amerikos prezidentas Teodoras Ruzveltas, daug kitų pasaulio politinių veikėjų buvo atvažiavę pailsėti.
Nedaug kas liko iš prieškarinių gydyklų aplink Skolę, o miesto prieigose stūkso Gredelių rūmai, kuriuose dabar įsikūręs vaikų internatas. Po karo didžiuliame pastate šeimininkavo KGB, tai mena niūrūs rūsiai, paversti klasėmis. Bet be tėvų likę mažyliai rūmuose nebeilgai gyvens – juos ketinama restauruoti.
Jei skamba varpai, kiekvienas Skolės gyventojas žino – jau 8 valandos ryto ir metas į cerkvę. Gyvenimas kalnų apsuptame mieste prasideda anksti ir jo netrikdo atvykėliai. Nes aplink – tvirtos uolos, ką liudija ir vietovės pavadinimas.
