Kurortinio miestelio Sinajos pavadinimas Rumunijoje viliojo, nes skambėjo panašiai kaip Sinajaus kalno, kur Mozė, pasak Senojo Testamento, gavo įsakymus izraelitams. Iš tiesų vietovardžiai susiję, bet nusitrenkti į Sinają pastūmėjo ne vien tai.
Vis labiau mažėjo noras pasilikti Rumunijos sostinėje Bukarešte ir apžiūrinėti sovietiniais laikais pastatytus griozdus. Neatrodė labai viliojantis ir antrasis pasaulyje pagal dydį pastatas — parlamento rūmai. O juk šalia — egzotiškoji Transilvanija. Tik laiko buvo nedaug, tad įsmeigus akis į žemėlapį ir jame radus Sinajos pavadinimą iš karto buvo priimtas neapskundžiamas kelionės sprendimas: tinka!
Lietuviai į Rumuniją įpratę traukti ekskursijų autobusais arba nuosavais automobiliais. Tai patvirtino ir iš Varšuvos į Bukareštą pakilusio lėktuvo keleivių sudėtis: gal trečdalis lenkų ir du trečdaliai namo grįžtančių rumunų. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad, be mūsų, jame skrido dar trečioji lietuvė.
Apie tai, kad Rumunijos transportui tvarkaraščiai — dar neatrasta žemė, teko daug skaityti dar Lietuvoje. Rumunijoje tuo teko akivaizdžiai įsitikinti. Otopenio oro uosto prieigose nerasi jokios informacijos apie autobusų atvykimą ar išvykimą, maršrutus. Tik keli apklausti apsaugininkai, atliekantys nelabai suprantamą funkciją (švilpukais ir rankų gestais gainiojo taksistus ir lengvųjų automobilių vairuotojus, nors ir be to galima buvo puikiausiai išsiversti), patvirtino, kad autobusas į Sinają turi pasirodyti prie oro uosto išvykimo terminalo. Oro uosto prieigas akylai stebėjo ne tik jie, bet ir automatais ginkluoti kariškiai, zujo antiteroristų brigados (taip buvo ant jų parašyta) mikroautobusai.
Biliete nurodytu laiku autobusas nepasirodė ir artėjant vakarui vis labiau ryškėjo neviliojantis planas B — likti Bukarešte. O ir keleivių daugiau buvo tik susirūpinusiu veidu mergina. Kirbėjo nuojauta — ji lietuvė arba lenkė. Ir nuojauta neapgavo — lietuvė, trečioji atskridusi tuo pačiu lėktuvu. Pagaliau pasirodė visai ne vežėjų interneto svetainėje matytas didžiulis autobusas, o mikroautobusas. Per mažiau nei porą valandų meistriškai išvengdamas spūsčių prie transporto žiedų vairuotojas nugabeno į Sinają. Čia rumunų vairuotojus reikia pagirti: nors važiuoja jie palyginti greitai, bet nepameta galvos, o prie pėsčiųjų perėjų elgiasi tiesiog pavyzdingai. Vos žengei link jos — sustos net „bimbalas”. Tad geriau pamiršti pasakojimus apie rumunų „furistus”, kuriuos prastu elgesiu lenkia tik vieni mūsų kaimynai (geriau jų neminėti). Ir apskritai rumunai geranoriški žmonės, tik kas apie juos prikūrė tiek mitų?
Apsilankę Sinajoje pirmiausia vardija vienuolyną, Pelešo ir Pelišoro pilis, kazino. Taip, visa tai atvykėliui gražu, nors gal kiek primena tortus. Nenuostabu — juk tai karalių ir princų rezidencijos, o dabar turistų, daugiausia rumunų, apgulti objektai. Kažkodėl antroje vietoje lieka Bučedžio kalnai, nostalgiška geležinkelio stotis.
Kodėl taip yra, aiškėja keltuvu kylant į kalnus. Dauguma pasiekia tik 1400 metrų aukštį, nesivargindami kilti aukščiau, į 2100 metrų viršūnes. Taip, žiemą ir pavasarį jos dažnai paskendusios tirštame rūke. O ankstyvą rudenį tiršto rūko debesis tiesiog plėšai keltuvu, tik viršuje suprasdamas, kad jie liko po tavo kojomis. Vienoje pusėje — rūko apdengti ir į pragarą panašūs kalnai, kitoje — nuostabiausios panoramos. Čia jau skubėti nereikia. Kaip neskuba avis ganantys kalnų piemenys. Jie susitinka, persimeta vienas su kitu žodžiu, kažkam paskambina, gena avis į kitą vietą. Kalnai nemėgsta skubėjimo. Jeigu skubančių nenubaudžia, tai lieka jų galvose vien tik aukšta vieta. Ir tiek.
