Iš pradžių ji kėlė nuostabą, smalsumą ir net šiokį tokį susižavėjimą, paskui susierzinimą, o pabaigoje kilo noras pasiųsti toli toli. Tai — ne apie nuostabią Kemerių pelkę, maždaug pusšimtis kilometrų nuo Rygos. Tai — apie neprašytą pakeleivę, įkyriai sekusią lyg priklydęs šuo ar slaptasis agentas.
Kai Kemerių geležinkelio stotyje tingiai aušo lapkričio rytas, iš ankstyvo elektrinio traukinio išlipo ji. Apžiūrėjo žemėlapį ir lyg ne pirmą kartą lankytųsi, skubiu žingsniu patraukė link pelkės. Paprastai tokiems žygiams renkasi draugijos, bet mergina norėjo atsiplėšti ir jos norą buvo galima suprasti. Pelkėje gera pabūti ir vienam, pamedituoti, pasidairyti į nuostabų peizažą. Niekas jos ir nesivijo, tad daugiau nei tris kilometrus taip ir žingsniavome. Ji — priekyje, mes — atsilikę pagarbiu atstumu.
Priėjus ilgąjį 3,5 kilometro ilgio taką per pelkę viskas pasikeitė. Mergina praleido mus į priekį, bet ir tai atrodė suprantama. Galbūt vienišė niekur nenori skubėti?
Tamsūs akivarai, užpelkėję ežerėliai, paskutinės ryškios rudens spalvos, neaprėpiamos pelkės platybės. Kuo ne Islandija? Lentų takas puikiai prižiūrėtas, kiekviena apipuvusi jo dalis pažymėta ryškiais dažais, turbūt netrukus bus keičiama. Trumpai tariant, trauk pelkių orą į plaučius, išvaryk įkyrias mintis ir bent porą valandų mėgaukis.
Bet ne. Merginai prireikė žmonių. Tik sekdama iš paskos neištarė ji nė žodžio. Nepaprašė palydėti, neprisipažino, kad vienai pelkėje baugu. Tiesiog sekė kaip ištikimas šuo. Sustojame pasivalgyti — ir ji sustoja. Paeiname greičiau — ir ji neatsilieka.
Keistų būna žmonių. Tačiau kai jau sukame link geležinkelio stoties per mišką ir trumpam sustojame, o mergina kaip įbesta stabteli iš paskos, griebia nervas. Tenka griebtis gudrybės. Knisamės kuprinėse, nors nieko nereikia ir vargšelei nori nenori tenka aplenkti pakeleivius, kurie akivaizdžiai demonstruoja, kad jiems toks eskortas užkniso.
Tuo susitikimai su nepažįstamąja nesibaigė. Dar kelis kartus teko ją matyti Kemeriuose švytuojančią fotoaparatu rankose. Bala jos nematė.
Kemerių pelkės ilgasis ir trumpasis takas yra sulaukęs daugybės pagyrų. Tik ne iš lietuvių. Šie Lietuvoje mato ir ilgesnių, ir gražesnių. Tebūnie. Savi marškiniai (ar kitas drabužėlis) arčiau kūno.
O latviai savoje pelkėje fotografuoja saulėtekius ir saulėlydžius. Mums gi kirba mintis: o kaip čia atrodo naktį? Turbūt greitai parspaustum pelkėje išgirdęs keistus garsus.
Latvija takus per pelkę įsirengė neseniai, 2013 metais, padedant Europos Sąjungai. Tiesa, į pelkę galima buvo įžengti ir sovietiniais metais, kai lentų takas vedė iki meteorologijos stoties, pelkėje veikusios iki 1990 metų. Tik jis supuvo, o bandyti brautis į aukštapelkę žvėrių takais buvo tolygu pražūčiai.
Gaila, bet skirtingai nei takams pelkėje, Kemerių kurortui, garsėjusiam sanatorijomis ir gydyklomis, iki renesanso toli. Sugriuvę pastatai, apleistas parkas ir jau niekuo nebetikintys vietos gyventojai. Juos piktina ir neįgaliųjų vežimėliuose po miestelį šmirinėjantys naujakuriai. Tai — prieglaudos gyventojai, kurių veiduose parašyta, kad kojas jiems amputavo tikrai ne po avarijų ar nelaimių.
Todėl prie sudegusios Kemerių poliklinikos toks liūdnas mokslininkas Ivanas Pavlovas. Paminklas nudaužyta nosimi, nušiuręs ir toks, kaip sakoma, ne į temą. Niekas jau ir negali paaiškinti, kodėl jis čia.
