Lankydamiesi Armėnijoje supratome: lietuviai konservatyvūs net virdami samanę. Lietuvoje — tik ruginė, bulvinė, cukrinė (fe), na dar burokinė. Ir viskas. Armėnijoje kas kita.
Kai taksistas atvežė į kaimą (net nedrąsu minėti jo pavadinimą, juk Lietuvoje už naminės degtinės gamybą didelę baudą įpaišytų arba net į cypę pasodintų), buvo nesunku pajusti, kad vairuotojas su šeimininkais labai nori išgerti puodelį kavos. Todėl taksistas neatlyžo, kol neprivežė prie pat vartų kaimo pakraštyje.
Na, gerai, tebūnie tai Tatevas — Verygos rankos jo nepasieks, per trumpos. Atvėrus vartus iš karto pajutome ne garuojančios kavos aromatą, o samanės kvapą.
Šeimininkas Armanas nė neketino slapstytis. Jis ramiai krovė malkas į pakurą, tyliai į trilitrų stiklainį kapsėjo gatavas produktas. Armėnui atrodė keista, ko atvykėliai taip šokinėja aplink aprūkusį aparatą su fotoaparatais. Vėliau prabudo verslininko gyslelė. Supratęs, kad toks aparatas ekskliuzyvas, kad jį galima parodyti pasauliui ir taip į savo viešbutį prisikviesti daugiau turistų, Armanas ėmė prašyti padaryti daugiau nuotraukų — jas sudėsiąs į viešbučių rezervavimo sistemą Booking.com prie savo palocių foto.
Teko naivuoliui aiškinti, kad už tokias nuotraukas jis bus greitai iššvilptas iš visų bukingų ir į savo palocius jau nieko nebeprisiviliosiąs. Jaunas vyras niekaip nesuprato, kad ne tik Lietuvoje naminės degtinės gamyba — draudžiama veikla. Juk naminę degtinę virė Armano tėvas, senelis. Tai šeimai – įprastas darbas.
Įsikalbėjome apie naminės degtinės gamybos subtilybes. Ir čia išsižiojome, kai Armanas ėmė pasakoti. Sunkiai, rinkdamas žodžius, nes rusiškai jaunas vyras prastai kalba.
Pasirodo, Armanas naminę degtinę verda iš bananų, persikų, abrikosų, prideda vynuogių. Jis matuojąs gėrimo stiprumą, jis siekia 67-68 proc. alkoholio.
„Vakare įmesime”, — šelmiškai šypsojosi armėnas.
Vakare neįmetėme, nes jo žmona Liana sakė laukianti svečių. Ką čia lėbausi, kai daugiau turistų atvažiuos. Juolab kad iš „Čainos”, Lianos žodžiais, atkeliaus. Suprask — Kinijos.
Nešiurpinsime kinų diedukų turistų. Bet pašiurpino mus kinai. Pasirodo, jie visi jauni. Vėlyvą metą pasigirdo riksmai, spygavimas, durų trankymas. Svečiai iš Kinijos atvažiavo išsinuomotu rusišku automobiliu „Niva”. Aiškėjo, kad ramybės nebus.
Kitą rytą vienas atvykėlių vos pro antrojo aukšto balkoną neapspjovė Armano, kai šis tupinėjo aplink naminės degtinės gamybos aparatą. Nors armėnas buvo matęs visokių svečių keistenybių, tai jį pribloškė. O paskui pasigirdo spygavimas prie tualeto durų. Mat vienas kinas niekaip nesugebėjo išeiti.
Atvykėliai suglumusios šeimininkės akivaizdoje bandė laužti duris, vėliau pasikvietė Armaną. Po gerą valandą trukusio triukšmo duris pagaliau pasidavė. Paaiškėjo, kad kaliniu tapęs kinas nesuprato, jog durų spragtuką reikia sukti į priešingą pusę. O gal galvojo, kad durys atsidarys prie jų priglaudus kortelę kaip Kinijoje?
„Nivai” su kinais išlingavus Liana ir Armanas lengviau atsiduso. Šeimininkas ištiesė gatavo produkto buteliuką. „Arbūzų, labai gera”, — nedaugžodžiavo jis.
Į arbūzinę buvo pripilta ryškiai per daug esencijos. Armanas persistengė, manydamas, kad užsieniečiams reikia daugiau kvapų. Bet gėrimas iš tiesų buvo stiprus, puikiai tiko dezinfekcijai suvalgius neįprasto maisto.
Neatbaidė nė matyti gamybos proceso vaizdai, kai Armanas ryte iš kubilo sėmė tirštą smirdinčią masę — tai, kas liko vaisiams suvirus. Juos pylė čia pat po vaismedžiais. „Vištos sules. Jos paskui tokios keistos būna”, — paaiškino Tatevo gyventojas.
Diena anksčiau apsilankėme Armano parduotuvėje tame pačiame kaime. Ant grindų buvo sumestos vaisių dėžės. Kai kurie jau smarkiai papuvę. Ką gi, visa tai keliaus į Armano aparatą. Ir dar ilgai iš jo lašės bananinis, arbūzinis ar persikinis gėrimas.
