Švaru, tvarkinga, kvepia kreida ir šiek tiek netikra. Gardinas Baltarusijoje iš tiesų kiek panašus į mokyklos klasę. Bent jau į klasę prieš kelis dešimtmečius, kurioje iš tiesų neišsisklaidydavo specifinis kreidos kvapas. Dažniau užsukantieji į Gardiną iš tiesų siūlo prisiminti senus laikus ir paragauti ledų, kurių skonis toks pat kaip sovietmečiu. Tų, kurie tada kainavo 28 kapeikas. Sako, net pagaliuko skonis toks pat.
Leistis į diskusijas „pigu — brangu” tikrai neketiname, nors daug kas atvažiavęs į Baltarusiją iš Lietuvos pirmiausia lygina kainas. Čia lietuviai pasidaliję į dvi stovyklas. Vieniems Gardino parduotuvės tikras rojus su pigiu alkoholiu ir užkanda, kitiems baltarusiai — vargšai, kurie uždirba mažiau nei mes.
Vis dėlto abi pusės sutiks, kad beveik dviem šimtais metų nei Vilnius senesnio Gardino bažnyčios, cerkvės ir sinagogos tiesiog nuostabios. Ten, kur nepalietė vietinio restauratoriaus ranka. Nes baltarusiai, atrodo, restauruoja vadovaudamiesi šūkiu: „Bus kaip nauja!” Ir paskui skelbia, kad kokio vietinio plytų fabriko siena ir dabartinis tinkas — tai grynas autentiškumas. Ir to autentiškumo lieka vis mažiau. Ten, kur išlikę, gražiausia. Gerai, kad dar nespėjo visų šventyklų grindų pakeisti ispaniškomis plytelėmis.
Kaip šaligatvius, taip ir bažnyčių grindis baltarusiai šveičia pavyzdingai. Štai močiutė vienoje cerkvėje darbuojasi įrankiu, kurio anksčiau matyti neteko. Ant vieno koto galo — gremžiklis, ant kito — šepetys. Nugremžia purvą ir kitus nešvarumus, paskui perbraukia skuduru, o vėliau pašluoja. Taip — visą cerkvę, skambant „Viešpatie, pasigailėk”.
Netrūksta baltarusiams fantazijos ne tik įrankius gaminti. Štai ant gaisrinės pastato sienos freska, kurioje ugniagesių uniformomis apsirengę kino ir pramogų pasaulio garsenybės. Ir atvykėliai fotografuojasi prie jos, kaip ir prie seno gaisrininkų automobilio. Kur Lietuvoje taip iš nieko sukurtas traukos objektas?
Lygiai kaip ir Gardino mėsos kombinato agroturizmo kompleksas Karobčycuose. Tiksliau, jame sukurta partizanų stovykla. Na, pasižvalgius po aikštelę, kur sustatyti lėktuvai, tankai ir šarvuočiai, o partizanų žeminės iš rąstų, kuriems ne daugiau kaip pora dešimtmečių, apie autentiškumą nėra ko kalbėti, bet gidas pasakoja taip užsidegęs, kad imi ir patiki. Linksmas, sąmoju praturtintas pasakojimas tikrai užkabina. O čia dar Gardino mėsos kombinato vaišės — duonos riekė su taukais ir agurkėliu ir to paties kombinato gaminamos samanės stiklinaitė.
