Žvelgiant į Salako Švč.Mergelės Marijos Sopulingosios sienas nejučiom pagauni save galvojantis, kad esi kažkur piligrimų kelyje į Santiago De Compostelą.
Kad panašių bažnyčių matysi dar dešimtis, kepins negailestinga Ispanijos saulė.Tačiau po akimirkos atsitokėji — esi bažnyčios lietuviško Zarasų rajono šventoriuje. Ir anaiptol nenuliūsti. Juk gali valandas sėdėti ant anapilin iškeliavusio zakristijono suolo, mėgaudamasis ramybe prie aukščiausios Lietuvoje akmeninės bažnyčios. Galvoti, kokie galingi buvo apylinkių vyrai, sugebėję taip aukštai užnešti sunkias akmenų plytas.
Salako bažnyčia negali pasigirti sena istorija. 1905 metų birželio 15-osios naktį kilus gaisrui, pelenais virto ne tik dalis miestelio, bet ir medinė bažnyčia. Tuometis klebonas Antanas Kryžanauskas su parapijiečiais nutarė, kad Salakui gana ugnies sukeliamų nelaimių. Reikia pastatyti tokią bažnyčią, kurios neįveiktų gaisras.
Pats klebonas rūpinosi akmenų rinkimu. Vyrai vežė, samdyti akmenskaldžiai skaldė beveik pusmetrio ilgio ir pločio plytomis. Po metų buvo pašventinti bažnyčios pamatai, o šventovės statyba užtruko penkerius metus. Dabar skaitydamas apie šią bažnyčią stebiesi: jos sienų storis 1,68 metro. O tai — žmogaus ūgis. Iš lauko tašyti akmenys, vidinis sluoksnis — paprastų lauko akmenų, o iš vidaus — eilė plytų ir tinkas. Bažnyčios statybos istorijoje surašyta, kad akmens plytas į viršų nešė keturi ar net aštuoni vyrai. Iš pradžių bažnyčios bokštą buvo numatyta iškelti iki 95 metrų aukščio, tačiau statybos metu apgriuvus pastoliams, aukštis sumažintas iki 75 metrų.
Nors statytojai tikėjosi, kad bažnyčios neįveiks ugnis, tačiau ją nusiaubė karas. Per mūšius tarp vokiečių ir rusų 1944 metais bažnyčios bokštas buvo numuštas. Krisdama smailė pramušė stogą, lubas ir viskas sukrito į vidų, sugadindami vargonus.Pokariu buvo atstatytas neaukštas bokštas, paaiškėjo, kad pridaryta klaidų. Ir tik prieš tris dešimtmečius atkurtas tikrasis bažnyčios bokštas. Taip, Salako bažnyčios vidus labiau panašus į lietuviškų maldos namų. Tikrai geras žodis — „namų”.
Lentų grindys, nutrinti klauptai. Bet ar auksas ir tviskanti prabanga priartina prie Dievo? Vargu. Greičiau atvirkščiai.
Vis dėlto Salakas į gerokai žinomesnius Europos kraštus gali lygiuotis ne tik bažnyčia. Kur provincijos miestelyje pamatysi veikiantį fontaną ar Jūros muziejus, nors iki jūros — per 300 kilometrų? Kur užkampyje rasi tokias įspūdingas didžiules žydų kapines?
Stebiesi skaitydamas, kad Salake prieš Antrąjį pasaulinį karą iš 2500 miestelio gyventojų daugiau kaip pusė buvo žydų, kad centre buvo didelė raudonų plytų sinagoga, kurioje meldėsi turtingi žydai, kad nuošaliau dar buvo dvi sinagogos mažiau pasiturintiems žydams, kad 40 iš 44 parduotuvių priklausė žydams. Dabar Salake parduotuves ant rankų pirštų suskaičiuosi. Ir, aišku, jos ne žydams priklauso. O sinagogos neliko nė vienos.
Kad Salake buvo tautų maišalynė, išduoda ir senosios Salako kapinės. Čia ilsisi ne tik katalikai, bet ir totoriai. Yra aplinkui miestelį ir pravoslaviškų kryžių.
Bet tai — jau į praeitį grimztantys laikai. Susišnekėti pakaks lietuvių kalbos, nors kai kurių vietinių šnekoje pajusi slaviško akcento. O pasišnekėti su vietiniais prireikia. Juk Gražutės regioninio parko įrengtus dviračių takus kartais galima pavadinti „važiuok bele kur” (ypač išvažiuojant iš Salako), tačiau kam yra skirtas liežuvis?
Ir štai tada pamiškėje sutinki karvę ganančią moteriškę, kuri kaip mokytoja išaiškina kelią, su smulkmenomis nurodydama kur ir koks keliauninkų laukia kalnas, kur bus duobė, kryžius. Imi pavydėti atminties, bet paskui pagalvoji: ar gali būti kitaip, jei tuo keliu važiavai penkiasdešimt metų? Kiekvieną akmenėlį pažinsi. Ir tik mus, atvykėlius, tai gali stebinti.
