Pridergta tarpuvartė, duobėtas daugiabučio kiemas nusėtas šunšūdžiais, bet tolumoje spingso altorėlis.
Į kitą kiemą dar nedrąsiau įžengti, nes jame būriuojasi trys tipai, kurių akyse tiesiog parašyta: „Sėdėjau ir dar sėdėsiu.“ Vienas įsitempęs už metalinio pavadžio laiko kovinį šunį, kuriam krimstelėti tavo blauzdą – juokų darbas. Tačiau už nejaukios kompanijos matyti kitas altorėlis.
Trečiasis – jau pradėto remontuoti namo kieme, kuris panašus į statinę. Į altorėlį vos neįvažiavęs nudrožtas taksi, o aplink – išgertos alaus skardinės, kurios vėjui papūtus ridinėjasi po nelygų asfaltą, skleisdamos numirėlių choro giesmės garsus.
Tai – Pragos rajonas Varšuvoje, kuris daugeliui yra menininkų, galerijų, bohemos užuovėja. Dar Praga – tai, kaip dabar mėgstama sakyti, kultiniai barai „W oparach absurdu“ ar „Lysy pingwin“.
Bet tai paviršius, luoba, kuri bėgant metams vis kietėja, traukiasi. Menininkai ar šiaip dykinėtojai užkariauja Pragą, išstumdami gyventojus, kurių dauguma čia buvo įsikūrusių nuo pokario. Kartu su naujakuriais ateina pinigai, beveidžiai europiniai projektai. Ir Praga tampa labai panaši į Užupį Vilniuje.
Paskubomis pralėkus Pragą pajusi tik tų naujakurių menininkų gyvenimo pulsą. Jeigu nori pažvelgti giliau, reikia čia pabūti kelias dienas, neskubant pasivaikščioti Ząbkowska ar Stalowa gatvėmis ir anksti rytą, nors bet kuris Pragos naujakurys tikins, kad jos atgyja tik sutemus. Netiesa.
Taip, Pragoje meno yra per akis, o žvalgantis po pastatų sienas nejučiomis atvimpa žandikaulis. Čia – apie grafičius, kuriuos Pragoje drąsiai galima vadinti meno kūriniais. Žodžis „teplionė“ čia visai netinka. Štai kur galėtų pasistažuoti lietuviai sienų piešėjai!
Į Pragą užsuku kiekvieną kartą, kai tik keliauju per Varšuvą. Kartais specialiai skiriu šiam rajonui kelionę. Tačiau paskutinį kartą nusprendžiau – reikia pertraukos. Kodėl? Apie tai pabaigoje.
Kad pažintum Pragos senbuvių gyvenimą, pirmiausia reikia užsukti į valgyklą „Rusalka“. Kita panaši įstaiga yra minėtoje Ząbkowska gatvėje.
Lietuvoje tokių viešojo maitinimo įmonių beveik nelikę. Jas arba uždarė ir dabar toje vietoje griuvėsiai su tuščiomis langų akiduobėmis, arba auksinio jaunimo barai.
„Rusalką“ atpažinsi iš garais aptrauktų langų ir tamsių užuolaidų. Viduje pasitinka gausiai „Vegetos“ prieskoniais pagardintų lenkiškų valgių kvapai. Prie kasos aparato – gal prieš kokių dvidešimt metų į pensiją išėjusi močiutė. Išsirinkus patiekalus ji šūktels į virtuvę ne ką jaunesnėms virėjoms.
Valgytojai – Pragos varguoliai. Lenkams maistas yra labai svarbus, tad net ir didžiausias vargšas užsuks į valgyklą bent lėkštės sriubos. Jų amžius įvairiausias — jaunesni, pensininkai. Atrodo, kad gaminti namuose Pragos gyventojai nelabai mėgsta. O ir valgykloje neprastai maitina, apsinuodyti neteko nė karto.
Su Pragos senbuviais susipažinsi ir tradicinėje šventėje „Otwarta Ząbkowska“, kuri vyksta ir vidurvasarį, ir žiemą. Tomis dienomis atrodo, kad į krūvą susirinko visa Praga. Iš tamsių, anglimis kūrenamų butų, iš tarpuvarčių ir apšnerkštų kiemų. Bet visi linksmi, užgrojus trankesnei muzikai puolantys šokti. Nuo senolio iki pyplio.
Pragoje galima ieškoti ryšių ir su Lietuvos sostine. Mat šiame Varšuvos rajone yra Vilniaus gatvė. Išskirtinė ji tuo, kad šioje gatvėje yra kapas. Taip, amžinojo poilsio vieta tiesiog šaligatvyje. O lankantis Pragoje pirmą ar antrą kartą, galima pažaisti žaidimą. Kad ir vienam.
Jis – labai paprastas, tačiau įsitraukus apima azartas. Tereikia sukant į eilinį kiemą spėlioti – bus jame altorėlis ar ne? Pamatysiu Mariją ar teks keliauti iki kito kiemo?
Dažniausiai nuojauta neapgauna. Pajuntu, kad uoslę altorėliams esu pakankamai išlavinusi. Bet kaip – neįmanoma paaiškinti.
Ne vieną altorėlį apšviečia plika elektros lemputė. Nors aplinkiniuose namuose gyvena vos galą su galu suduriantys Pragos senbuviai, elektrai jie netaupo ir dieną. Gal kad Marijai būtų bent kiek jaukiau šiame nuo suodžių pajuodusiame kieme?
Sutemus dėl elektros lempučių pastebėti Marijas kiemuose tampa lengviau.
Vasara. Uždarame kieme nė vėjelio. Nors vėlus metas, gainiodami kamuolį kieme krykštauja vaikai. Visi langai atverti, o išsinešusios stalą, Malgorzata ir Jadvyga garsiai aptarinėja Pragos naujienas.
Ant stalo baigėsi alus, tad vienai pašnekovei užtenka riktelėti pro atdarą langą ir paslaugi Jaceko ranka iš virtuvės tiesia rasotą naują skardinę iš šaldytuvo.
Alkoholio Pragoje daug, tušti buteliai mėtosi net vaikų žaidimo aikštelėje. Prišnerkštoje laukymėje tarp namų – Dievo išpažinėjai mėgina į doros kelią atvesti varguolių minią, įsitaisiusią ant sudedamų kėdučių, iš statybviečių atsivilktų lentų ar šiaip rymančią saulėkaitoje.
„Jėzus su jumis!“ Na argi šio pamokslautojo šūksnio nepalydėsi gurkšniu stipraus alaus iš skardinės?
Vis dėlto Pragos gyventojai kieme į altorėlį fotoaparato objektyvą nukreipusį atvykėlį pasitinka ne itin draugiškai. Nors čia pat liejasi alkoholis ir keiksmai, Marija saugo nuo negandų Jaceką ir jo kiemą. Ir nėra ko čia prašalaičiui dairytis.
Galima Pragoje pažaisti ir kitą žaidimą. Rajonas sparčiai keičiasi, tad šitą žaidimą galima pavadinti „Buvo – nebuvo“. Deja, jis ne toks smagus. Prisiminus egzotikos kupiną Pragos rajoną prieš dešimtmetį, stebėti pasikeitimus nėra taip linksma. Kita vertus, gyventi nuo suodžių pajuodusiame name, kurio visi langai į prišnerkštą kiemą, — nedidelis malonumas. Aš atvažiuoju, pasivaikštau ir traukiu namo. O kaip čia praleisti visą gyvenimą?
Bet žaidimą nutraukia gal trečią kartą aplankytas Marijos altorėlis. Vis taip pat pasviręs, bet naujai nudažytas, apjuostas nauja tvorele. Ir kiemas jau kitoks, nesunku pajusti, kad čia gyvena jau nebe tie gyventojai.
Stop. Štai dėl ko reikia pertraukos. Kad atvykus po metų ar dvejų galutinai nuspręsčiau – ieškosiu besikeičiančioje Pragoje Marijos altorėlio ar jau nebe?
