Grybaulia — ne tas kraštas, kuris būtų pažymėtas keliautojų žemėlapiuose. Nors vietovės Varėnos rajone pavadinimas susijęs su grybais, net grybautojai rudenį retai čia užklysta. Grybauti yra daug geresnių vietų. Atgyjant gamtai pavasarį pelkės ir apleisti tvenkiniai bei geležinkelis varo liūdnumą. Vasarą ten knibžda šliužai, o žiemą — apskritai niūru. Atrodo, kad pati gamta sako: „Eikite visi iš kur atėję.”
Traukinys sustoja Marcinkonyse. Paskutinė maršruto stotelė. Už jos — keistai atrodantis užkardas per bėgius. Toliau geležinkelis yra, bet jis surūdijęs. Sovietmečiu juo dardėjo traukiniai į Gardiną, o caro laikais — į Varšuvą ir Berlyną. Paradoksas — atgavus Nepriklausomybę traukinys tris kartus per dieną pasiekia tik didžiausią Lietuvos kaimą Marcinkonis.
Po jį pasklinda keliautojai, aplimpantys turizmo informacijos centrą, o išsidalinę žemėlapius suka į pažintinius takus. Jeigu leidžiama, pasiekia Čepkelių raistą.
Mums žemėlapio nereikia. Pažintinio tako į Grybaulią ir nėra. Tiesa, kadaise aplink tvenkinius keliaudavo paukštelių mylėtojai, buvo įrengti sparnuočių stebėjimo punktai, kai kur dar išlikusios nuorodos. Tačiau viską baigia praryti laikas. Kaip ir geležinkelis, sunykusios žuvų šėryklos prie tvenkinių.
Keliaujant geležinkelio pylimu iš Marcinkonių į Grybaulią sutikti žmogų — didžiulis netikėtumas. Pirmas sustojimas — prie užmiršto semaforo. Paskui — jau pelkė, kur tik geniai kalena nudžiūvusius medžius. Maždaug už kilometro dešinėje — stirnų karalystė. Nelabai jos bėga nuo žmonių, nes ten retai jie užklysta. Po to — kryželis griovyje, prie kurio vis pasvarstome: ar pokariu čia žmogus palaidotas, ar sovietmečiu jį automobilis parbloškė?
Toliau jau matyti krūmokšniais apaugę tvenkiniai. Gulbės juodame jų vandenyje. Griūvanti troba. Ne ji žvilgsnį traukia, o liepa kieme. Atrodo, prabėgs dar keletas metų ir medžio šakos apglėbs visą kiemą.
Kitas pirštą prie smilkinio pasukiotų: na ką toje Grybaulioje galima rasti? Išties sunku rasti atsakymą. Paukščių klegesį pavasarį? Sprunkančią lapę, kurios uodega braukia sudžiūvusias viksvas ir atrodo, kad girdi jų šiugždesį? Juk turizmo objektų čia nė su žiburiu nerasi. Kažkur toliau Musteika, Margionys, kuriuose dar yra į ką pavėpsoti. O Grybaulia?
Turbūt jos pavadinimas tinka visoms kelionėms, kai vengi triukšmingos draugijos, kai nereikia iš anksto aiškiai susidaryto maršruto, nebūtinas popieriaus lapas, kuriame — lankytini objektai. Tiesiog eini, važiuoji, dairaisi. Prisėdi ir mėgini pajusti, kaip toje vietoje teka laikas.
