Posakis „Pasakyk, kas tavo draugai — pasakysiu, kas tu” tinka ir miestams. Tik jį reikia šiek tiek pataisyti ir žiūrėti ne į draugus, o katinus. Galbūt keturkojai murkliai nebaksnos letenėlėmis į lyčių lygybės įstatymus. Tad visus juos vadinsime katinais. „Katės” — kažkaip neskamba.
Katinai daug pasako apie miestą. Tiesa, būna miestų, kur katinų beveik nėra. Gyventojai vedžioja vien šunis už pavadėlių. Nuo ko tai priklauso — sunku pasakyti. Atrodytų, varguolių mieste turėtų būti daugiau katinų, nes juos išlaikyti mažiau atsieina. Bet būna atvirkščiai — dažniau sutiksi veršio dydžio šunis. Gal šuo — vienintelis draugas ir džiaugsmas? Juk katinas į draugijas nelabai linkęs.
Jūrmalos katinai Latvijoje — tingūs ir stori. Nors atrodytų šaltoka, tupi centrinėje gatvėje lyg parodoje. Žiūrėkite, grožėkitės, bet liesti eksponatus draudžiama. Šis kurortas nuo sovietmečio naujųjų rusų buveinė. Tad ir katinai čia neeiliniai. Jie — tiesiog naujieji katinai, kuriems skirti suoleliai (ginkdie ne poilsiautojams), medinės tvorelės ir visos kitos vietos, kur galima šiltai pritūpti.
Priešingybė — Daugpilio katinas. Vienintelis sutiktas šiame mieste. Nors jis irgi Latvijoje, bet visai kitoks. Daugpilyje taip pat gyvena daug rusų tautybės žmonių, bet jie turbūt uždirba per mėnesį tiek, kiek Jūrmaloje atostogaujantis naujasis rusas susižeria per savaitę. Todėl ir Daugpilio Slavkai (pavadinkime jį taip) tenka kovoti už būvį.
Kovoja Slavka išmaniai. Ryžas katinas trinasi prie Daugpilio tvirtovės. Ir ne tik trinasi — nachališku kniaukimu reikalauja iš atvykėlių duoklės. Šlapiankės Slavka neima, duonos ar sausainių nekiškite. Bet pašėrus tuo, ką patys mielai suvalgytume, leidžiasi paglostomas. Ir apskritai Slavka tokio rusiško būdo kaip ir miestas Latvijoje. Dobraja duša.
Čenstachovoje katinų nedaug, bet vienas pasitaikė. Toks iš anglių krūvos kaip ir visas anglimis kūrenamas miestas. Kailis turėtų būti baltas, bet jis pilkas. Lyg ir norėtų padraugauti, bet atsargus, paskutinę akimirką artyn neprisileidžia. Snukis nelaimingas nelaimingas, lyg sakytų: „Ne katinu aš turėjau gimti.” Apmąstymus murzinoje tarpuvartėje nutraukė katino šeimininkė. Išlindusi iš namų ir manydama, kad jos nelaimėliui gali vėl nutikti kažkas negero, puolė lenkiškai šaukti „Uciekaj” (ar kažkaip panašiai). Tai katiną praminėme Pušeku. O ką — gražus lenkiškas vardas.
Rygos katinai mėgsta pozuoti. Bet tik truputį. Tupi ant palangės šiltame kambaryje. Parodo kaip moka pakreipti galvą, primerkti akis (visai kaip mūsų žvaigždės prie tų lentų vakarėliuose), bet paskui ima judėti. Užteks, jei nenufotkinai tokios žvaigždės — pats kaltas. Rygiečiai kiek pižoniški. Na, sostinė, nors ir ne pačios didžiausios valstybės.
Gal iš tiesų ne tik iš katino pažinsi miestą? Galbūt ir katinui svarbus ne tik šeimininkas, bet ir miestas? Kas ten žino — juk nepasakys.
