Klausimas, į kurį atsakymo neturime. Atrodytų, viskas paprasta: Čaladžio ledynas, Ušbos kalno viršūnė Gruzijoje. Bet kaip upelis staigia pavirsta sraunia Mestiačalos upe, kurios srovė įveikia beveik visas kliūtis? Ir kaip išsilaikė nenusiridenę akmenys upės viduryje? Tik lietuviško Puntuko dydžio rieduliai dar gali pasigalynėti su kalnų upe.
Link ledyno sunkiai kopia atvykėliai iš Rusijos. Jiems pasiteiravus, ar dar toli Čaladžio ledynas ir besižiojant patvirtinti, kad laukia mažiausiai kelios valandos kelionės, viena rusė nutildė: „Sakykite, kad netoli, nes mano draugė neišlaikys.“
Anksčiau atsikėlus ir jau pasiekus kelionės tikslą, prasilenkiant su pamiegoti mėgstančiais keliautojais smagu juos nužvelgti, įvertinant, kiek valandų jiems teks kopti. Gerai, kad nelijo, nes straksėjimas per akmenų kalnus gali būti ir pavojingas. Paviršiai būtų slidūs, slystelėtų koja į tarpą tarp aštrių akmenų. Ne, geriau apie tai negalvoti.
O anksti rytą takelis link Čaladžio ledyno dar tuščias. Tik priekyje skuodžia dvi turistės, kaip vėliau paaiškėjo, lenkės. Didžiulių akmenų priverstas takas vis sunkėja, o tos dvi pasirinko dar sunkesnį kelią kalno papėdėje.
Pasigirsta iš pradžių nerimo nekeliantis garsas. Prasideda griūtis. Lenkės pasišokinėdamos skuodžia artyn iš pavojingos zonos. Priartėjusios pasakoja tai, kas akivaizdžiai matyti, klausia, ar nematėme jų pakeleivio. Tas keliauninkas buvo ne su kuprine, o sunkia rankine ant pečių. Stebėtina ištvermė.
Beveik kaip Ušgulyje sutiktų kinų turistų, kantriai per akmenuotą, karvių mėšlu nusėtą kelią tempiančių lagaminus su ratukais.
Energingosios lenkės pirmos užskuodžia prie Čaladžio ledyno, bet ten vėl ima byrėti akmenys. Geriau nejuokauti, tad pasifotografavusios jos tokiu pat greitu tempu leidžiasi žemyn.
Nagus nukapoti tam, kuris pirmas kopdamas link Čaladžio ledyno į kuprinę įsimetė dažų balionėlį. Dabar akmenys jau išmarginti viso pasaulio atėjūnų užrašais. Kažkaip neįtikinamai atrodo ir į krūveles ledyno papėdėje kraunami akmenys, paprastai taip žymint alpinistų žūties vietas.
Anksčiau kitoje vietoje teko matyti vienišą akmenų krūvą, kelis šventus paveikslėlius šalia, kažkieno padėtą obuolį. Čia tikrai buvo prisimintas tas, kuris iš kalnų negrįžo.
