Nakalakevio kaime paklausus kelio link Tmogvi tvirtovės, kiekvienas sutiktas mostels ranka į kalnus, pridurdamas, kad ji visai netoli, galima per 20 minučių nueiti.
Kad tas „netoli“ dvigubai toliau nei Lietuvos kaimiečių „netoli“, įsitikini jau netrukus. Tris kartus nepavyksta rasti takelio aukštyn. Atrodo, jau bus tas, bet paaiškėja, kad tai alpinisčių karvių praminta „magistralė“. Šios sugeba užkopti į svaiginantį aukštį, o apie jų pasiekimus liudija palikti tortai. O grįžusios namo raguotosios dar pieno sugeba parnešti.
Pagaliau po poros valandų košiant vėjui ir grasinant pratrūkti juodam debesiui tvirtovė atsiveria. Ji taip aukštai, tokia sunkiai pasiekiama, kad gruzinai jos net dabar neįstengia restauruoti. Keista prisiminus, kad kadaise čia aukštikalnėmis keliavo karavanai su prekėmis iš Indijos, Kinijos.
Viskas aplinkui vadinama Vardzija, nors senovinis uolų vienuolynas – už 6 kilometrų. Link jo lekia turistų autobusai, o vietiniai stebisi, kad kai kurie iš jų net neišlipa. Kelios nuotraukos atminimui – ir galime važiuoti toliau.
Tuo stebisi ir Tirebio svečių namų šeimininkai Sergo ir Marina Maisuradzės. Tiesa, prieš porą dešimtmečių čia koją įkėlę amerikiečiai stebėjosi ne ką mažiau, kalnų apsuptoje nuostabioje vietoje šalia šniokščiančios Kuros upės radę karvių fermą.
Sergo ir Marinai jie primygtinai siūlė toje vietoje statyti svečių namus. Taip šeimininkai ir padarė, dabar šią istoriją pasakodami kiekvienam atvykusiam. O Sergo dar priduria apie savo rankomis pastatytą kabantį tiltą, nes kitas, automobiliams skirtas, — už 4 kilometrų.
Kildama saulė kabinasi už kalnų, kelias į Vardziją tuščias. Nors Kura apačioje, jos šniokštimas lydi visą kelią. Pakeliui – vietinių džigitų sušaudytas kelio ženklas.
Atrodo, kad Vanis Kvabebio vienuolynas tuščias, tik pasirodęs vienuolis parodo, kur galima eiti, o kur nevalia. Rimtis ne tik uolose įrengtose celėse. Pamąstyti apie prabėgusį gyvenimą prisėdus ant suolo šalia bedugnės lyg laikui švilpiant vėjui – pati geriausia meditacija.
Žvelgiant nuo uolos matyti žemyn serpantinu išsiraizgęs kelias, pakėlus akis į dangų — šeimininkiškais sparnų mostais ratus sukantis erelis. Pasilikti čia savaitei, mėnesiui, o gal ir visam laikui – turbūt ne vienam kirbėjo tokia mintis. Tik ar neužkauksi ne savo balsu? Supratus, kiek laiko tuščiai iššvaistyta.
Uolose – vienas kitas langas. Šiuos kalnus myli atsiskyrėliai. Sako, vienas apsigyvenęs pačioje viršūnėje, tik kelis kartus per metus nusileidžiantis pas žmones. Seniai jo niekas nematęs, ar dar gyvas?
Vardzijos uolose taip gyveno atsiskyrėliai, nuo persekiojimo bėgę gyventojai. Tik istorijos temų su vietiniais geriau neliesti. Daug čia kivirčų būta, daug nemeilės vieni kitiems. Nors vietiniai santūrūs žmonės, bet vienas neatsargus žodis gali daug ką sugadinti.
Vanis Kvabebyje erelis balsu praneša nesiartinti prie jo lizdo. Jei ne jis ir vėjas, atrodo, girdėtum atsisyrėlių maldas. Nenutylančias nei dieną, nei naktį.
