Medinės Aukštakalnių kaimo (Ignalinos r.) cerkvės iš tolo nepamatysi. Ne taip, kaip kitų maldos namų. Tik likus keliems žingsniams iš medžių išlenda cerkvė.
Tuščia, kaip ir namai aplinkui. Aukštakalniuose ją 1878 metais pastatė sentikių pomorų bendruomenė. Sovietmečiu ji buvo uždaryta ir nebepanašu, kad artimiausiu metu atgims. Nors žada lėšų tokiems objektams išsaugoti, bet ar neprisimintume daugybės pavyzdžių, kai buvo kitaip?
Aukštakalniuose ir kituose nuo didesnių gyvenviečių nutolusiuose kaimuose sentikiai apsigyveno nepripažinę Rusijos bažnyčios reformos, įvestos 1653-1666 metais. Prieš karą Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, dar buvo likusios 53 sentikių bendruomenės. Tada gyvas buvo ir Aukštakalnių kaimas, kuriame dabar gyvena paskutinė sentikė.
Jevdokinija Nikitina su gyvenimo draugu Kazimieru Zelionka – vieninteliai nuošalaus kaimo gyventojai.
„Kas bus, kai ateis laikas kada kojų nebepavilksime? Laukti nėra ko, iki rudens reikia persikelti“, – svarstė J.Nikitina.
Visos kaimo trobos tuščios, išskyrus tą, kurioje glaudžiasi J.Nikitina su K.Zelionka. Retai kas užklysta į Aukštakalnius, todėl kai ima skalyti kalė Štefka, vieninteliai gyventojai sužiūra į kelią.
Nors Aukštakalniai – Ignalinos krašte, tačiau miesto gyventojai čia sodybų pirkti neskuba, nes vandens telkiniai toli. O iki Dūkšto – 7 kilometrai. „Greitai bus karas, tai kaimas ruošiasi, ištuštėjo“, – mėgino juokauti K.Zelionka.
