Gal pasiseks upės dugne pamatyti Sokrato barzdą?

Vanduo vos srovena tarp akmenų, primenančių Mėnulio paviršių. Atrodo, tuoj prieisi kraterius. O nenusakoma melsvai žalsva spalva keičiasi dienai artėjant į pabaigą.

Kitur akmenys baltai pilkšvi, su giliais patamsėjusiais randais. Jų nenugludino net vanduo per šimtmečius.

Kažkas dar sugeba tokioje upėje žuvį gaudyti, nors atrodo, kad vandens joje per mažai net kojoms sušlapti.

Bet upė ne visada tokia rami ir net sakytum, kad bejėgė. Užtenka vos vienos liūties, kuri upę paverčia stichija. Nebėra akmenų ant jos dugno, nebėra ramaus vandens srovenimo.

Atrodo, upė pašėlsta: vanduo veržiasi iš krantų, grasina namams paupyje, tiltams. Vanduo purvinas, tamsus kaip pyktis.

Tai – Rionis vakarų Gruzijoje, tekantis ir per antrą pagal dydį miestą Kutaisį. Ramiai vandenį jis srovena į juodąją jūrą arba gena bangomis per liūtis. Niekur neteko matyti taip staiga besikeičiančios upės. Gal dėl to jį įspūdinga, kad teka ne tik kalnuose, bet ir mieste? Juk prie nenuspėjamų kalnų upių žvilgsnis lyg ir spėjo priprasti.

Kai kas nors pasako „senelis Nemunas“, tai skamba lyg gražus epitetas. Net ir žvelgiant į „senelį“ Merkinėje nuo piliakalnio. Kas kita Rionis. Prisiminus, kad šią upę minėjo dar Antikos vyrai, jos amžius atrodo išties įspūdingai.

Hesiodas, Vergilijus, Platonas, Sokratas rašė apie šią upę, tiesa, tada dar Faziu vadintą. Iš čia kilęs ir fazanų pavadinimas. Tad Rionis – tikrai senelis. O gal akmenys jo dugne iš tiesų primena Sokrato barzdą?