Peržiūrint kelionės po Gruziją nuotraukas, kilo mintis: ech, kiek daug visko nepapasakota. Nors visa tai buvo beveik prieš metus, atrodo, lyg vakar. Atrodo, visai neseniai nakvojai tetulės iš Achalkalakio šaltame ir drėgname kambaryje, o gretimame kambaryje tyvuliavo baseinas, nes trobos stogas buvo kiauras. Ir visa tai buvo išdidžiai vadinama svečių namais.
Nors Achalkalakis Gruzijoje, jame dauguma gyventojų armėnai. Tik išlipus iš maršrutkės, jie iš karto iš visų pusių ir apsupo. Dievo užmirštame ir siaubingai apleistame mieste taksistai darbo daug neturi, o čia pasitaikė, jų nuomone, pinigų pritvinkę turistai. Vienas mažiausiai įkyrus, jo ir paprašėme pavežti iki nebrangaus viešbučio.
Vyrukas pasirodė pareigingas ir nuvežęs prie viešbučio, padoraus bent iš išorės, pats nuėjo derėtis su šeimininkais. Grįžo nekaip nusiteikęs. Nors viešbutis tuščias, šeimininkai nesutiko sumažinti kainos. Pagalvojome, kad tokiame mieste 20 eurų už nakvynę — per dideli pinigai. O taksistui tai iš viso nesuvokiama suma. Už tiek Achalkalakyje pusę mėnesio galima pragyventi. Tad jis nuvežė pas tetulę. Galvojome, kad tikrai giminaitė, tai viskas bus gerai. Tik kitą dieną paaiškėjo, kad taksistas ją tetule vadino tik todėl, kad seniai pažįsta.
Namas Karalienės Tamaros gatvelės pabaigoje nežadėjo nieko blogo. Matyti, kad sienas šeimininkė stengiasi išlaikyti baltomis, kiemas apdėliotas iš padangų pagamintomis gulbėmis. Grožis nesvietiškas. Žinoma, jos akimis. Ilgas koridorius, tokia galerija, lūžta nuo plastmasinio šlamšto, bet jis šeimininkei — turbūt Ermitažo sienų verti eksponatai. Bet tiek to, ne jais grožėtis atkeliavome. Užtenka, kad būtų kur nakvoti, daiktus pasidėti.
Šeimininkė už nakvynę paprašo ne 20 eurų, o 20 larių. Tai — maždaug 6 eurai. Aišku, kaina tenkina. Pakviečia į kambarį. Aišku, tikėtis, kad senyvo vienišo žmogaus namuose būtų euroremontai, neverta. Tačiau tik kelias minutes praleidus kambaryje, kur pasieniais buvo sustatytos metalinės lovos (jei turite močiutę kaime, žinote, kas tai), ausys ima raitytis nuo karščio. To kaltininkė — gaudžianti krosnelė, kūrenama dujomis. Paprašome šiek tiek sumažinti kaitrą, bet šeimininkė lyg negirdėdama pareiškia, kad jai patinka šiluma. Ką gi, su šeimininke ginčytis niekas nesiruošia, tai paprašome leisti atsigulti verandoje. Bet šeimininkė nuliūdina: stogas kiauras, vanduo ant galvos gali imti lašėti. Juolab kad tirpsta sniegas.
Nesitikėdama, kad svečiai pasirašys, moteriškė nuveda į nešildoma kambarį. Jame svečius apnakvindina tik vasarą. „Tinka, tinka”, — linksime galvomis, sukeldami šeimininkei nuostabą. Nugali smalsumas ir jos akivaizdoje praveriame kitas duris. Ten, kaip jau minėjome, baseinas. Moteris ima skųstis: stogas jau visai sukiužo, nėra vyrų mieste, kad suremontuotų. Iš tiesų visą naktį kapsėjo, lašėjo, medinės durys nesulaikė šios vandens simfonijos garsų.
Pavakarieniauti Achalkalakyje pasirodė ne taip jau paprasta, nes atvykėlių mieste vienas kitas ir, galima sakyti, tik vietiniams skirtos kavinės ir barai anksti užveria duris. Apžiūrėjus karinį miestelį, iš kurio rusų kariuomenė nelabai seniai persikėlė į Giumri Armėnijoje, nuotaika tapo dar slogesnė. Lįsti į patalus, kuriuose ilsėjosi nesuskaičiuojama galybė tetulės svečių, taip pat nebuvo didelis malonumas. Ir dar visiškai šaltame, per žiemą nekūrentame kambaryje. Tad tiko ant pagalvės vietoj užvalkalo striukės, dar kepurė ant ausų. Ir, aišku, visi viršutiniai drabužiai.
Naktį paaiškėjo, kad tetulė būtų nuolat šlepsėjusi į tualetą per svečiams skirtą neįmanomai karštą kambarį. Mat paaiškėjo, kad jis pereinamas. Bet ne tai svarbiausia. Lyg koks poltergeistas ėmė varstytis durys, girgždėti grindys. Supratome, kad versli tetulė svečiams buvo užleidusi dar vieną kambarį. Kas tie svečiai, taip ir nepavyko sužinoti, bet kad nevalyvi, tai tikrai. Tualete, apie kurį geriau nepasakoti, viską paliko taip, lyg nežinodami, kam skirtas vandens bakelis.
Išvažiavome neatsisveikinę, nes tetulė dar sapnavo dešimtą sapną.
O prieš tai buvo taip pat neužmirštami pietūs Achalcichėje. Autobusų stotyje (jei taip galima pavadinti griuvėsius) vietinių paklausus, kur galima greitai pavalgyti, jie parodė į to apleisto pastato antrą aukštą. Esą ten pietauja visi maršrutkių vairuotojai. Na, jeigu vairuotojai, tai gerai. Vadinasi, nenusinuodija. Jei taip įvyktų, gruzinai virėjai neatleistų. Gerai paklausti vietinių, galvojome kopdami nešvariais laiptais.
Patalpa, kurioje gaminamas maistas kalnų nugalėtojų maršrutkių vairuotojams, priminė mechanines dirbtuves. Jokiu būdu ne mums įprastą virtuvę. Jeigu ant darbastalio gulėtų tepaluoti krumpliaračiai, guoliai, nestebintų. Moteris čia pat ant apdegusios viryklės kažką ima čirškinti. Nežinia ką valgėme (sakė kažkokį pavadinimą, kurio nuo įtampos neprisiminėme), bet buvo skanu. Moteris vis siūlė užsikąsti svogūnų laiškais.
Po tokio ekstrymo skrandžiai iš tiesų nesustreikavo. Nors sako, kad organizmas per tokias keliones susikoncentruoja, įsitempia, o jau paskui, grįžus namo, atsipalaiduoja. Tada viskas ir išlenda. Bet Achalcichės pietūs iš mėsos, kiaušinio ir dar velniai žino ko neišlindo.
Kaip nieko blogo nenutiko ir besivažinėjant iš Boržomio į Bakurianį siauruku, kurį vietiniai tik kukuška vadina. Labai norėjome šia prieštvanine transporto priemone pasivažinėti, nors aprašymuose buvo ne kartą paminėta, kad ji nepatikima, kad važiuoja seniai atitarnavusiais geležinkelio bėgiais, kad bedugnės, skardžiai už lango tokie statūs, jog negera darosi pažvelgus.
Dieną prieš pasivažinėjimą kukuška kažkas nunešė mus į Dabą — pirmą siauruko stotelę už Boržomio. Apžiūrėjome cerkvę, pažaidėme su šunyčiais, kurių vieno akys — skirtingų spalvų. Pasižiūrėjome ir siauruko bėgius. Jau lygumoje jų būklė vertė aikčioti: pabėgiai buvo visiškai supuvę.
Kitą rytą atskubėjus prie siauruko, paaiškėjo, kad jame — dviejų klasių vagonai, yra ir konduktorius. Vagonai — taip pat. Paskutinis brangesnis, bilietas iki Bakurianio jame kainuoja 3 larius (mažiau nei euras), o pirmame — 2 lariai (0,66 euro). Bet paskutinis su tualetu.
Aštrių pojūčių mėgėjams reikia pasakyti, kad geriausia važiuojant iš Boržomio sėsti kairėje vagono pusėje. Šitoje pusėje visos bedugnės ir skardžiai. Beje, važiuojant pro juos kukuškos vagonus lyg tyčia ima supti.
Pustrečios valandos kelionė į Bakurianį pabendraujant su vietiniais neprailgo. Nes už lango vėrėsi ne tik bedugnės, bet ir apokaliptinės geležinkelio stotys, kurios nepadarytų gėdos Andrejaus Tarkovskio „Stalkeriui”.
Besivažinėjant kukuška dar negalėjome numanyti, ką likimas mums ruošia. Bet prieš tai reikia atsakyti į klausimą, ką palikome Achalkalkyje, kad pasirinkome tokį užkampį? Mat šalia šio miesto yra Kumurdo kaimas, kuriame dauguma gyventojų taip pat armėnai, ir yra garsi cerkvė. Galvojome, paprašysime taksisto, kad prie jos nuvežtų, o paskui jau patys nusileisime nuo kalnų pas Sergo ir Mariną ir kelias dienas apsistosime jų kaimo turizmo sodyboje. Žinia, kad ji verta tokio vardo. Kartą jau išbandyta.
Aprodęs įžymybes aplink Achalkalakį, taksistas prie pat cerkvės neprivežė. Galima jį suprasti, dar neseniai šiame kaime buvo neramumai, net susirėmimai. Prie cerkvės — budėtojų postas. Kažkur kelis kartus skambinę gruzinų pareigūnai pranešė, kad gavo nurodymą turistų neleisti. Ką gi, užteks apžiūrėti ir iš išorės.
Kumurdo kaimas paskendęs purvynėje, nors aplink dar sniegas. Sutiktas kaimietis mielai sutiko parodyti, kur yra nusileidimas nuo kalnų. Teko skaityti, kad nuo Kumurdo iki Tmogvi kaimo slėnyje visai netoli, keli kilometrai siauru kalnų takeliu. Bet vietinio žodžiai, kad šiemet žemyn dar niekas nesileido, privertė suklusti. Buvo pati kovo pabaiga.
Kodėl vietinis buvo toks paslaugus, paaiškėjo vėliau. Armėnas dar ilgai žiūrėjo, kaip brendame per sniegą (kartais iki kelių) link nusileidimo. Jis laukė tol, kol dingome už uolų.
Viršuje kiaurai košė vėjas. Takelio — nė žymės. Tiksliau, eini, eini, ir jis staiga prapuola. Dingsta sniege, į kurį lipti per daug pavojinga, arba pasirodo per statu. Kelis kartus skambiname Sergo, o jis su kalniečio ramybe kartoja: „Matai raudoną stogą? Link jo ir eik.” Lengva pasakyti. Ne kartą tenka grįžti į cerkvę kalno viršūnėje, šildytis joje. Vienintelė vieta, kur nesiaučia vėjai.
Trijų ar keturių kilometrų nusileidimas truko iki pietų. Paaiškėjo, kad nusileidome vis dėlto ne tuo taku, kuriuo naudojasi vietiniai. Tačiau laimingai.