Nors interneto platybėse kaimas Varėnos rajone, prie kelio iš Vilniaus į Druskininkus vadinamas Akmens, vietiniai jį vadina tik Akmeniu. Suprantama, kad ir Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia yra Akmenio. Arba ne tokio gražaus kito kaimo pavadinimo — Maskaukos.
Taip sako ir Danutė, prieš Kalėdas puošusi bažnyčią. „Pažiūrėkit, ana ten mūsų Maskaukos bažnytėlė”, — rodydama į senoviniais žaisliukais apkabinėtą eglutę prie altoriaus dzūkuodama kalbėjo moteriškė. Iš tiesų — tarp tų žaisliukų ir bažnyčios maketas.Danutė dar pasiguodė, kad ir girliandos senovinės, jas brolis suremontavo, kai norėjo naujas už 4 eurus nupirkti. Šitos senosios nežybsi, bet prie altoriaus gal ir nereikia. Anksčiau nedidelėje Akmenio bažnyčioje Danutė puošė tris ar net keturias eglutes. Dabar — tik vieną. Ir namuose tik šaką žaisliukais apkabino.
Tik per Kalėdas aplankant Akmenio bažnyčią nesunku pastebėti, kaip ji smarkiai nuo praėjusių metų pasikeitusi, išgražėjusi. O Danutė parodys, kur grindis pakeitė, kur sienų rąstus nuo „visokių moškių” chemikalais impregnavo. Matyti, kad ir stogas naujas, tik durys vis tos pačios, per šimtmečius kaimo žmonių skvernais nuzulintos. O jų Akmenio bažnyčioje vis mažiau. Per Kalėdas vos vienas kitas iš senųjų atvažiavo. Daugiausia susirinko tų, kurie pas tėvus ar gimines Kalėdų švęsti susirinko. Tad tris parapijas turintis aplėkti visų mėgstamas kunigas Pranciškus Čivilis tarsi atsiprašydamas pranešė, kad antrąją Kalėdų dieną Akmenio bažnyčioje mišių nebus — labai jau daug laidotuvių užgriuvo. Gal dėl to ir Akmenio bažnyčioje vis mažiau žmonių. Bažnyčią prižiūrinti Danutė nemėgsta kalbėti apie laidotuves, nors jų Akmenio bažnyčioje būna. Labiau jai patinka prisiminti vestuves. O vasarą bažnyčioje net italas tuokėsi. Tai paprašė Danutės kaimo gėlėmis išpuošti. Jokiu būdu ne iš darželių ar iš parduotuvės. Dar Danutė bažnyčią nendrėmis papuošė. Gražu buvo.
O per Kalėdų mišias į bažnyčią vis taikėsi įsmukti katinas. Kai uždarė duris, kniaukė prašydamas įleisti. Nebūtų supykęs P.Čivilis, pats tris dešimtis šunų ir tuziną kačių auginantis.
Pasakojimais apipinta Akmenio bažnyčia. Sako, kad prie jos kapinėse kunigas 1880 metais pirmą kartą Lietuvoje ant kapo uždegė žvakelę. Iš čia ir kilo tradicija žvakes per Vėlines ant kapų degti. Kaip ten bebūtų, bet Vėlinių dieną važiuojant iš Vilniaus į Druskininkus medinė Akmenio bažnyčia tarp žvakėmis papuoštų kapų šventoriuje atrodo kaip niekada graži. Sako, kad Akmenio bažnyčia yra viena seniausių Lietuvoje stačiakampių formos maldos namų. Vien tik XVIII amžiaus pradžioje kirviu tašytų rąstų, kuriuos restauruodami meistrai tikrai nesugadino.
Kad nesugadintų bažnyčioje kabančių paveikslų, Danutė ketina juos pavasarį nuplauti šaltinio vandeniu. Nes šulinio vandenyje daug kalkių. O šaltinis trykšta prie pat jos namų, vos pusšimtis metrų nuo plento, bet vis tiek jo vanduo švaresnis.
Kaimas, kurio tik kelios trobos, turi ir kitą akmenį. Prie įvažiavimo į kaimą. Užkeikta merga vadinamas akmuo, aišku, primena nelamingą meilę. Nenorėjo mergina tekėti už senio, o vestuvių dieną vežama tuoktis prie pat bažnyčios pravirko: „Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, negu už senio tekėčiau.”
