Neprotinga būtų klausti, kurio miesto bažnyčios ir kapinės gražiausios. Tačiau palyginus lietuvių neatrasto Drohobyčo ir išliaupsintų vietovių kultūros paminklus, nesunku įsitikinti, kad Ukrainos miestas niekuo nenusileidžia.
Medinė Šv.Jurgio cerkvė jau keletą metų saugoma UNESCO. Ją prižiūri apsukri moteriškė, kurią prisikviesti reikia pabeldžiant į gretimo daugiabučio langą. Taip patarė vietiniai.
Tik šįkart, kad atidarytų cerkvės duris, jos ilgai laukti neteko. Neleidusi net apsižiūrėti ji vardijo kainas: kiek teks mokėti jei norėsime tik pasižvalgyti cerkvėje, kiek — jei norėsime pakilti aukščiau. Dar reikia pridėti mokestį už fotografavimą, o jei panorėsi grožybes užfiksuoti ir išmaniuoju telefonu — būtina mokėti dvigubai.
Vienu žodžiu apibūdinant Šv.Jurgio cerkvės interjerą, sakyti „turtingas“ būtų tikrai per maža. Vadovaujant Stefanui Medickiui dailininkų būrio sukurti šventųjų paveikslai gali ilgam prikaustyti dėmesį. Tai žino prižiūrėtoja, kuriai turbūt ne kartą teko laukti freskomis neatsigrožinčių lankytojų. Ir ji visaip stengiasi juos paskubinti.
Šv.Jurgio cerkvė į Drohobyčą 1656 metais atvežta iš vieno Karpatų kaimo. Ją išmainė į druską. Ukrainiečiai vengia sakyti, kad ji buvo perstatyta. Anot jų, šventovė buvo tiesiog pastatyta naudojant senosios cerkvės rąstus. Beje, dabartinė maldos namų restauracija, nors ir padedant JAV fondui, kelia abejonių. Senosios medinės lentelės ir rąstai sumesti į krūvą prie tvoros, nepridengti nuo lietaus ir sniego.
Kad paveldui dar trūksta dėmesio ir lėšų, aiškėja aplankius ir kitą medinę Drohobyčo cerkvę – Šv.Kryžiaus išaukštinimo. Nors ji laikoma vienu geriausių Galicijos medinės architektūros pavyzdžių, griūvančią varpinę prilaiko tik trosai, pririšti prie šalia augančio medžio. O kadaise iš šios 25 metrų aukščio varpinės varpų skambėjimu ne tik skelbdavo žinias. Ji tarnavo gynybai. Dabar ji Drohobyčo ugniagesių komandos teritorijoje ir reikia budėtojo paprašyti leidimo, kad įleistų į vidų.
Kur bestum, 927 metus skaičiuojančiame Drohobyče pataikysi į cerkvę. Yra net dvi vienoje vietoje. Prieš 12 metų pastatė naują cerkvę, o senoji, metalinė, liko. Nėra kaip jos išardyti, tai ir stovi – panaši į povandeninį laivą.
Šv.Bartolomejaus katalikų bažnyčia stebina dydžiu. Ji gal net erdvesnė nei Šcv.Trejybės soboras ar Šv.Petro ir Povilo cerkvė.
Sekmadieniai Drohobyče prasideda varpų skambesiu, o maldos namai greitai tampa sausakimši. Teisybė – kuo skurdesnis kraštas, tuo daugiau žmonių meldžiasi. Netilpę į cerkvę Drohobyčo gyventojai meldžiasi net lauke. Prie šventyklų pasitinka įkyrių čigonų būrys, prašantis išmaldos trimis kalbomis – ukrainiečių, rusų ir lenkų. Stebina, kaip gerai prašeivos išmano pamaldų tvarkaraščius, tvarkingai traukdami nuo vienos bažnyčios prie kitos.
O prasibrovus pro elgetas ir pasukus į Drohobyčo pakraštį, senosiose miesto kapinėse pasijunti lyg Vilniuje. Labai jau ši amžinojo poilsio vieta panaši į Rasų kapines. Lenkiškos pavardės, panašūs paminklai. Tik surikiuoti jie tankiau, taip primindami, kad Drohobyčo istorijoje – daugiau puslapių nei Lietuvos sostinės.
