Vėjas švilpia pro langų kiaurymes, kartais sudrebindamas ir stogą. Tačiau Šv.Georgijaus cerkvėje viršukalnėje užmirštame Zeda Tmogvio (Aukštutinio Tmogvio) kaime ramu.
2019-ųjų kovo vidurys. Šiemet į cerkvę gyventojų seniai paliktame kaime iki šiol dar niekas nebuvo įžengęs. Kažkas visureigiu mėgino įvažiuoti į viršūnę, tačiau pamatęs pažliugusiu sniegu užverstą kelią apsisuko ir grįžo žemyn. Daugiau nė vieno pėdsako.
Kadaise čia virė gyvenimas, apie kurį daug gali papasakoti Georgijus, kuris dabar gyvena apačioje, žemutiniame Tmogvyje. Jis jau 84-erių, bet atmintimi nesiskundžia. 1944-aisiais Georgijus šioje cerkvėje krikštytas, dėl to toks jo vardas.
Prisimena Georgijus, kad Zeda Tmogvyje buvo apie šimtą namų, nors namais juos sunku pavadinti. Greičiau tai žeminės, kuriose gyvenimas buvo itin sunkus. Netoli cerkvės tryško šaltinis, bet visiems jo vandens neužteko, todėl teko kasti gilius šulinius. Kaime buvo bent trys fermos, išlikusi viena, o ir ta pati atklydėlių ir smarkių vėjų ardomas. „Bet aš ir dabar fermos vedėjas”, — šypsosi Georgijus, tiesa, ganydamas tik dvidešimties karvių bandą.
Iš žeminių Zeda Tmogvyje likusios tik akmeninės sienos, o vaikščioti po kaimą patartina tik takais, ypač kai dar yra sniego. Mat neapsižiūrėjus galima šlumštelėti po žeme, nes kaime buvo iškasta daug rūsių.
Daug Gruzijos cerkvių apdainuota, aprašyta, o apie Zeda Tmogvio šventovę ne kažin ką rasi. Nesulaukė ji dėmesio, nors pastatyta pabėgėlių iš Tmogvio tvirtovės dar XI amžiaus pabaigoje.
Georgijus gali paaiškinti, kodėl jos šventoriuje akmeninių avinų skulptūros. Kadaise joms meldėsi cerkvės statytojai. Išliko tūkstantmečiai avinai, gairinami vėjų, merkiami lietaus, svilinami saulės ir stingdomi šalčių, kurie čia, 2 kilometrų aukščio kalno viršūnėje, negailestingi.
Ištikimas palydovas šuo Mikis išsitiesia prie cerkvės durų. Jis išmokytas nesiveržti ne tik į Dievo, bet ir į žmonių namus. Nors Mikiui tik dveji, jis tikras keliautojų sargas. Jo šeimininkė Marina pasakojo, kad kartą kopdamas į Tmogvi tvirtovę vienas italas žengė kelis neatsargius žingsnius. Mikis įsikibo dantimis į kelnes, taip parodydamas, kad apačioje — praraja.
Neįveikė cerkvės karų bangos, kurios kalnais čia ritosi viena po kitos. Tačiau sovietmečiu ji nukentėjo. Iš pradžių freskos nuo sienų buvo nugrandytos, o paskui maldos namų vidus išbalintas. Kolūkių laikais šventovė paversta daržine — čia kraudavo šieną.
Taip, dabar apačioje esančio Nakalakevio kaimo žmonės užkopia šešis kilometrus į cerkvę švęsti svarbiausių religinių švenčių, bet vis rečiau.
Tad vis rečiau kas pažvelgia į paminklus šventoriuje, papuoštus senaisiais
