Lyg ir kažkas traukia. Ne, ne grožis, ne smalsumas, noras pažinti ir suprasti. Lyg ir kažkas atstumia. Rodos, kažkas klausia: „Ko reikia mano namuose?“ Tokia vieta yra Orvidų sodyba Gargždelės kaime prie Salantų (Kretingos r.).
Prisipažinsime, važiavome nepasiskaitę apie jos kūrėją Vilių Orvidą. Turbūt kaip ir daugelis, čionai atvykusių. Lyg per miglas plaukė filmas apie jį, kažkokios biografijos nuotrupos. Gal taip ir geriausia.
Išankstinė nuostata ir žinios šiame keistame pasaulyje nebūtinos. Juolab kad pats V.Orvidas mėgo kartoti, jog jis čia nieko netvarko, tegu Aukščiausiasis daro.
Daug sodyboje kūrinių religijos tema, bet ji neįprasta. Tai ne kryžius pakelėje, kad ir koks gražus jis būtų. Ne Rūpintojėlis, kurių daugybė parimę verkia kapinėse.
Kitaip mąstančių apie amžinuosius dalykus yra kiekvienoje tautoje. Tarkim, ispanas, prismaigstęs kryžių iš nuodėgulių. Tiesiog pripjovęs po gaisro apdegusių rąstų ir juos sukalęs. Šventvagystė? Galbūt sąžiningai bažnyčią lankančiam tikinčiajam taip pasirodys.
V.Orvidą lankė alkoholikai ir narkomanai, kurių kartais sodyboje susirinkdavo šimtai. Tuo jis turbūt panašus į tėvą Stanislovą. Dar pas jį lankydavosi mąstytojas Justinas Mikutis, kurio įžvalgos taip pat ne vienam kelia šiurpą.
Mirė V.Orvidas savo sodyboje keturiasdešimties. Kūrėjas sudegė visai jaunas, mirties vietą žymi akmuo. Paprastai taip pakelėse prisimename žuvusius avarijose, nužudytus žmones. Kad kas taip namo kieme primintų akmeniu mirtį — reta. Bet gal tai jau ir ne sodyba, o kelias? Kiekvienam savas?
Šie trumpi pamąstymai taip pat subjektyvūs, kurių net nebūtina skaityti. Tiesiog pasižiūrėti nuotraukas ir ten nebuvusiems nuspręsti — važiuoti ar ne. O nuvažiavusiems tegu laišką parašo pats kūrėjas.
