Aplankyti Grybaulią atėjus rudeniui – šventas reikalas. Ir ne todėl, kad vietovės pavadinimas susijęs su grybais, kad ir Grybautojų gatvė yra.
Geriausiai viską paaiškina pasidairyti į mišką visureigiu atvažiavęs kaimietis: „Yra grybų, bet visi pasenę.“ Ne sukirmiję, o pasenę. Nors dzūkų požiūris į kirmėles grybuose savotiškas. Kadaise teko valgyti jų marinuotų baravykų, o stiklainiuke plaukiojo kirmėlės. Gal todėl ir sako „pasenę“.
Bet susitikimas su grybautoju iš visureigio buvo toliau, Puvočių kelyje. Pasidairęs trumpai miške, kalbintas žmogus siaurame kelyje aplenkė dviratininkus mandagiai, išvažiuodamas į šalikelę ir net rodydamas posūkį. Kiti lėkė vos neužkabindami, gal todėl, kad miesčionys, kurie nusėdo sodybas aplinkiniuose kaimuose.
O Grybaulioje nėra net grybautojų. Pakelės nusėtos kazlėkais, kaip reta daug šiemet žvynabudžių, į kurias dzūkais net nesidairo. Be reikalo. Jie nežino, koks skanėstas šis grybas keptas su sviestu, dar šiek tiek druskytės pridėjus. Pirštus apsilaižysi.
Gerai, kad Grybaulioje nereikia dairytis į laikrodį. Turbūt net vasarotojas pakelės sodyboje paklausus nežinotų, kiek laiko. Užtenka pasižiūrėti į dangų. Tik reikia įprasti į jį žiūrėti. Nes gamtos apsuptyje ir temsta kitaip, daug greičiau. Ne taip kaip mieste, kur vakarą prailgina gatvėse ir languose įsižiebiančios šviesos. Čia tos apgaulės nėra.
Grybaulioje supranti dar vieną dalyką: prabėgusi vasara buvo neprasta. Viskas užaugę, sužėlę. Tik dabar žalumą jau keičia rusvi atspalviai.
Skubėti derinantis prie paskutinio traukinio iš Marcinkonių nereikia, ir tai yra gerai. Prie parduotuvės susirinkę vyrai vis dar svarsto, kodėl neveikia taromatas. Tai buvo svarbiausias šios dienos įvykis. Vienas, visai jau kreivas, bando užlipti ant seno vyriško dviračio „Minsk“. Vėl dėlioji skirtumą miestas-kaimas.
Tokių dviračių mieste nebėra. O jeigu pamatysi, ant jo būna užsėdęs dabita jaunuolis. Dviratis būtinai bus išblizgintas. Mada tokį turėti.
Čia kitaip. Prieš keletą metų „Minsk“ padažytas teptuku žaliais dažais. Ir net ratlankiai nutepti. Turėjo žmogus laiko, nežiūrėjo į laikrodį.
Neseniai nulytu keliu dviratis nuvinguriavo į Grybaulią palikdamas kreivą vėžę. Paskui dingo kažkur į mišką. Bet gali neabejoti – pasieks kaimietis namus saulei dar nenusileidus. Nes šimtus kartų taip darė. Nežiūrėdamas į laikrodį, o tik į dangų.
