Rodos, ką naujo pamatysi atvažiavęs į Kryžių kalną? Tą patį, į kurį ekskursijos autobusas mokyklos devintokus vežė prieš gerą dešimtmetį. Tie patys šimtai, tūkstančių kryžių. Gal vėliau, jau suaugęs, ir pats bent vieną čia esi palikęs, prašydamas sveikatos artimiesiems ir sau, ramybės, sėkmės.
Vis dėlto į Kryžių kalną reikia važiuoti ne tada, kai šilta ir gera. Kai pilna žmonių — meldžiančių, prašančių. Nors kartą Kryžių kalną reikia aplankyti spaudžiant speigui, siaučiant vėtrai.
Ryte beveik minus dvidešimt, tad keliauti į Kryžių kalną ne nuosavu šiltu automobiliu, o autobusu — beveik beprotybė. Juk išlipus iš kledaro Šiauliai-Joniškis, dar reikia porą kilometrų kulniuoti laukais. Bet pasirodo, kad tokių bepročių yra ir iš toliau. Vieniša japonė turistė išlipa toje pačioje stotelėje. Kaip ji susižinojo, kas jai paaiškino, kaip rasti retai važiuojantį autobusą? Lyg čia buvusi kokių dvidešimt kartų, japonė pasuka ten, kur reikia.
Visi kryžiai ant kalno apaugę šarma — lyg nuodėmėmis, ligomis, paklydimais. Būtinai kalno viršūnėje skamba Marijos radijas, bet jis neperšaukia to kraupoko garso, kai pūstelėjęs vėjas suskambina kryželius, sukabinėtus ant didžiųjų kryžių. Kryželiai, skambantys speige.
Grįžtant japonė lyg vietinė jau laukia autobuso. Ką ji parsiveš į gimtinę, ką papasakos artimiesiems apie speigo sukaustytą Kryžių kalną?
