„Mimino”, — ištiesė ranką penkiasdešimtmetis gruzinas į Kutaisio Kopitnario oro uostą skriejančioje maršrutkėje, o paskui lyg niekur nieko užplėšė „Suliko”. Vėliau skambėjo dar kelios liaudies dainos ir Mimino mostaguodamas rankomis taip įsiaudrino, kad jį ėmė raminti automobilio vairuotojas. Mat artistas besiskėryčiodamas užstojo kelią. Nereikėjo mokėti gruzinų kalbos, kad suprastum, jog vairuotojas gėdijo dainorėlį — esą nepatogu prieš užsienio turistus. Sudainavęs (beje, neprastu balsu) dar indišką dainą, Mimino nusiramino, o atgavęs kvapą ėmė pasakoti apie tarnybą sovietų armijoje.
Iš pradžių pagalvoję, kad tam pakeleiviui ne visi namie, gavome paskutinę šios kelionės pamoką, kurių Gruzijoje buvo ne viena. Aiškėjo, kad Mimino tiesiog linksma, na, gal dar visiškai vakarykštis vynas buvo neišgaravęs. Paskubame kiek kitaip besielgiančius žmones apšaukti nevispročiais, oi paskubame.
Nėra ko slėpti — aišku, kad šį kartą svarbiausia buvo Gergečio cerkvė prie Kazbeko. Daugelyje gražių paveikslėlių ji vaizduojama kito kalno fone, nes Kazbekas — ne tas kalnas, kurį būtų galima tarškinti fotoaparatais kada panorėjus. Dažniausiai jis paskendęs rūke ir turbūt tu buvai labai geras, jei pamatei šio kalno viršūnę. Kai kas prie cerkvės stato palapines ir dienų dienas medituodami laukia atsiveriančio Kazbeko. Arba pasitinka rytą keldami akis į didingą kalną.
Kopimas link cerkvės nėra toks jau lengvas, trunka beveik tris valandas. Takas siauras ir slidus, o apačioje — kunkuliuojanti kalnų upė. Galima rinktis lengvesnį kelią — prašyti, kad į kalną pažliugusiu šunkeliu užvežtų visureigis. Suprantama, už nemažą sumą šlamančiųjų. Bet ar tada išliks toks įspūdis?
Nugairintus kalnų vėjo ir lietaus šuorų Gergečio cerkvė pasitinka šiluma. Maloniai dūzgiant dujų krosnelei tvarkosi jaunas vienuolis, iš karto įspėjęs pamiršti fotografavimą. Štai čia laukė dar viena pamoka. Rūstus atrodęs šventikas suminkštėjo prašnekus. Kalbėti su juo buvo galima įvairiausiomis temomis, o atsisveikinant jis atvykėlius net palaimino.
Ko dar galima pasimokyti iš gruzinų, papasakojo prie krioklio ir į nykstantį Tsdo kaimą vežęs taksistas. Ne paslaptis, kad daugybės Gruzijos gyventojų svajonių šalis — Amerika, na, dar Rusija, Vokietija. Kad emigracijos banga nebūtų tokia skaudi, Gruzija nekuria programų, projektų ir kitų beviltiškų priemonių, kad sulaikytų savo piliečius. Gruzija elgiasi labai praktiškai. Kad neišnyktų aukštikalnių kaimai, kuriuose gyvenimas tikrai nesaldus, jų gyventojai už elektros energiją moka grašius (gerai jau — tetrius, smulkius gruziniškus pinigus), dujos jiems tiekiamos nemokamai.
Be to, aukštikalnių gyventojai už kiekvieną vaiką gauna išmokas, pensininkai – didesnes pensijas, galioja mokesčių lengvatos. „Vis dėlto ir tai nesustabdo aukštikalnių kaimų gyventojų nutekėjimo“, — atsiduso akmenimis nusėtu keliu vežęs Džornis.
Štai Tsdo kaime žiemoti lieka vos vienas senolis. Vasarą kaime dar rusena gyvybė: atvažiuoja tie, kurie namus pavertę poilsiavietėmis. O kiti griūna, ardomi kalnų vėjų ir audrų.
Arba Džuta, kurios daugiau nei pusmetį automobiliu nepasieksi. Mobilusis ryšys neveikia, jei ištiko bėda – sraigtasparnį kviesk radijo ryšiu. Tik kada jis atskirs? Tokių kaimų Gruzijos aukštikalnėse yra per pusantro tūkstančio, o gyventojų juose – 300 tūkstančių.
Kitas taksistas Beso juokavo: „Per žiemą čiačia atsibosta. Tai kas belieka? Tik kanapės.“
Vis dėlto atrodo, kad laimingiausi padarai šiuose Dievo užmirštuose kaimuose – karvės. Jos lyg niekur nieko kiekvieną dieną kabarojasi į kalnus (kartais net žandikaulis atvimpa, pamačius, kur šie, atrodytų, nepaslankūs gyvyuliai užsikorė), o vakare tvarkingai lyg turėdamos laikrodžius pačios sugrįžta namo, neužmiršdamos šeimininkėms dar ir pieno parnešti.
Kuo pamokė kalnai, tegu lieka paslaptimi. Juolab kad kiekvienas, kopęs į juos tų pamokų prisirenka ne vieną – ar būtų profesionalus alpinistas, ar nepatyręs keliautojas. Galima patarti tik tiek: rūstiems kalnams nesišypsokite. Jiems šypsenos nereikia. Už tai jie gali atsilyginti žaibo kirčiais, nors atrodė, kad dar prieš porą minučių švietė saulė. Gali pasitikti ištvinusiomis kalnų upėmis, kurias perbristi – ne juokų darbas. Gal kirsti kruša į veidą, nors šiek tiek žemiau kaime tarpeklyje – puikiausias oras.
Ir vis dėlto kalnuose gyvenančių žmonių surūgusiais tikrai nepavadinsi. Štai Kazbegyje jau keletą metų veikia parduotuvėle, pavadinta „Google Market“. Sako, kad „Google“ dėl bajerio leido naudoti savo pavadinimą. O kaip kalniečiai sugeba atgaivinti sovietinius žigulius ar uazikus – mįslė. Atrodo, kad dardėdami nelygiais keliais jie tuoj tuoj subyrės. Bet prieš tris dešimtmečius ar daugiau pagamintos mašinos vis važiuoja ir važiuoja.
Nė motais Kazbegio (kuriam vis neprigyja naujasis Stepancmindos pavadinimas) ir nuolat per audras dingstanti elektra. Kai namą kapojo lietaus šuorai, šeimininkų sūnus juokdamasis atnešė žvakes. „Rytoj Kazbekas bus nupraustas“, — pažadėjo jis.
