Mikroautobusų „Mercedes” ar „Ford” gamintojai būtinai turi atvykti į Gruziją. Kad pamatytų, kaip prieš keliasdešimt metų nuo konvejerio nuriedėjusios transporto priemonės pūkščia, kriokia ir čiaudo ropodamos į kalnus, kaip strimgalviais lekia į stačią pakalnę. Šiems mikroautobusams, jų ištvermei Gruzijoje tikrai reikėtų pastatyti paminklą. O koks vokietis gamintojas po svaiginančios tikrąja to žodžio prasme kelionės trisdešimtmečiu mersedesu tikrai ištartų: „Wunderbar!” (Nuostabus).
Kadaise vokiečius, belgus ar švedus vežiojusių transporto priemonių Gruzijoje mikroautobusais niekas nevadina. Tai (tegul atleidžia kalbininkai) — tiesiog maršrutkės. Taip šis žodis skamba ir rusų, ir gruzinų kalba.
Kelionių maršrutkėmis ypatumų Gruzijoje yra daugybė. Jeigu eurai (tiksliau, lariai) nedrasko kišenių ir yra noro papildyti romantikos ir adrenalino atsargas, šis važiavimo būdas tiks. Tik iš karto tenka užmiršti keliavimo Vakarų Europoje patirtį. Čia viskas kitaip. Taigi:
1. Stotyse veltui ieškosite tvarkaraščių. Jų tiesiog nėra. Gal vienur kitur rasite ant aprūdijusio skardos lapo surašytas kelionių kryptis gruzinų rašmenimis, bet jos nebūtinai atitiks užrašus ant išvykstančių maršrutkių stiklų. Jeigu mažesniame miestelyje nėra dispečerinės arba autobusų stotimi vadinamo kambario, kuriame ilsisi, geria kavą vairuotojai, išvykimo laiko reikia klausti keleivių ar tų pačių vairuotojų. Aišku, apytikslio. Kada maršrutkė pasieks tikslą — kvailas klausimas. Atsakymas bus nebent valandų tikslumu.
2. Jeigu miestas didesnis ir yra dispečerinė, teirautis ten. Šios įstaigos būna pasislėpusios, tarkim, Kutaisyje reikia ieškoti langelio po kazino iškaba. Klausti anglų kalba nelabai tinka. Tinkamą kelionių kryptį galima sužinoti ir iš vairuotojų riksmų. Jie garsiai šaukia miestų pavadinimus, per kuriuos važiuoja.
3. Įlipus į maršrutkę reikia pamiršti mums įprastus vietų numerius. Jie čia nenurodyti. Sėdasi kam kur patinka, dažniausiai pačiame priekyje — vyrai. Jeigu maršrutkė perpildyta, o paskutinis įlipę keleivis su didesniais už save nešuliais, paskutines vietas būtina užleisti jiems, o pačiam stovėti stengiantis nepargriūti. Tiesa, jauni gruzinai mėgsta prieš moteris demonstruoti mandagumą, tad stovinčiai užleis vietą, neužmiršdami pridurti: „Negaliu sėdėti, kai moteris stovi.”
4. Niekam ne paslaptis, kad gruzinai — vaišingi žmonės. Tad kai maršrutkė sustoja tarpinėje stotelėje ir sugrįžęs vietos gyventojas ištiesia gaivaus gėrimo ar alaus skardinę (tik vyrams), geriau priimti dovaną, nors ir visai nesinorėtų gerti. Atsisakymas nedovanotinas, be to, dar visai maršrutkei bus apskelbta, kokie atvykėliai nemandagūs.
5. Jeigu kelionės metu teks prisėsti prie vietos gyventojo, kaip ir kitur reikės atsakyti į du klausimus: iš kur esi ir kokia tavo profesija. Išgirdę iš kokios šalies, gruzinas ar gruzinė palinkčios galva: „A, Litva”, būtinai kirčiuodami pirmąjį skiemenį. Jeigu pakeleivis vyras, pokalbis nukryps į tarnybos sovietinėje armijoje laikus. Jeigu ne ji pats, tai brolis, svainis ar trečios kartos pusbrolis tarnavo Lietuvoje ar prie Lietuvos.
6. Tiesa, jeigu pakeleivis akivaizdžiai neblaivus, geriau apsimesti, kad nei rusiškai, nei angliškai nieko nesupranti. Antraip kelias kelionės valandas teks nuobodžiai iš paskos kartoti kas ir taip akivaizdu — kokia nuostabi Gruzijos gamta, kokie skanūs kubdariai ir chačiapuriai. Taip kartą nutiko naiviai šveicarų turistų porai, kuri neapdairiai leidosi į tokį niekur nevedantį pokalbį. Šalia sėdėjęs po Gruziją vienas keliaujantis baltarusis buvo gudresnis, gestais parodęs, kad nieko nesupranta. Nors rusiškai kalbėjo puikiai. O šveicarai bent porą valandų buvo priversti kartoti pašnekovo žodžius iš jo skurdaus anglų kalbos žodyno: „Good Ušba”, „good Mestia”. Angliškai gruzinas prisipažino mokąs tik „so, so”, tad pagyrė užsienietį kaip mokėjo: „Good mužik.”
7. Jeigu važiuojant maršrutke galva visą kelionę teks prilaikyti tapetų rulonus ar sėdėti kelias valandas nepajudinant nutirpusių kojų, nes judinti vietos nėra, — nieko baisaus. Tuo malonesnės bus akimirkos išlipus prie pakelės užkandinės. Be to, užmiršti nepatogumus padeda kerintys vaizdai pro maršrutkės langus.
8. Savame krašte įlipę į rūkalais smirdintį autobusą, skundais apipiltume transporto kompaniją, o gal ir Susisiekimo ministeriją. Gruzijos maršrutkėse rūkoma. Ir dūmą peša ne tik vairuotojas, bet ir kai kurie keleiviai. Teko stebėti, kaip priekyje sėdėjęs senolis rankoje ilgai vartė cigaretę ir pavydžiai stebėjo, kaip ji smilksta vairuotojo burnoje. Pagaliau neiškentęs užsirūkė. Netrukus dūmą traukė ir jo kaimynas.
9. Pati pavojingiausia vieta sėdėti — prie durų, kur nėra jokio turėklo. Maršrutkei staigiai stabdant kyla grėsmė nučiuožti ant žemės ir skaudžiai susitrenkti sėdimąją. Beje, daugelio maršrutkių durys patobulintos ir uždaromos vairuotojui paspaudus mygtuką. Automatiškai užsidarydamos jos kai kur ir supypsi. Tad nereikia mėginti plėšti bandant jas pačiam uždaryti. Tokie nesusipratėlio veiksmai mažų mažiausiai sukels vairuotojo nusistebėjimą.
10. Salone kelionės metu skambės gruziniška arba rusiška muzika. Amerikietiškas popsas — retas svečias. Visada klausysitės dainų iš vairuotojo kolekcijos lobynų, nes radijo bangos pasiekia ne visur. Daugumos vairuotojų skonis panašus, tad pakeliavusmaršrutkėmis kai kurias dainas pradedi įsiminti.
11. Maršrutkės — kelių karalienės, joms leista aplenkti net tviskančius visureigius, pasiekiant sunkiai įsivaizduojamą greitį. Kad vingiuotame kelyje bus lenkiama automobilių kolona, gali suprasti iš užkriokusio variklio, vairuotojui įjungiant turbiną. Aplenkiantmaršrutkės vairuotojas ir keleiviai pro langus įdėmiai apžvelgia lenkiamo automobilio vairuotoją.
12. Kaip ir kitos transporto priemonės Gruzijoje, maršrutkė negali važiuoti be signalo. Signalo reikšmių yra daug — nuo „Čia aš” iki „Traukis, ožy” (taip būtų mūsiškai). Pamirksėti šviesomis draugams, pažįstamiems taip pat įprasta. O draugų Gruzijoje daug. Mirksėjimas šviesomis nereiškia, kad kelyje netoli budi policininkai. Teko matyti tik pareigūnų sustabdytus automobilius, ant kurių užversta šieno kupeta didesnė už pačią transporto priemonę, arba vilkikus.
13. Gruzijoje maršrutkėms techninės apžiūros nereikia kaip ir kitoms transporto priemonėms. Nors apie patikros būtinybę kalbama seniai, kol kas tvarkos įvesti nepavyksta.
14. Nors pamačius ne vieną maršrutkę galvoje sukirba klausimas „Kaip ji važiuoja?”, kelyje nesugedo nė viena. Nors sako, pasitaiko. Beveik visų maršrutkių priekiai nudažyti juoda spalva, tad jeigu pamatysite tokią atlekiančią, kelkite ranką. Sustos bet kur. Šonus gruzinai mėgsta papuošti užrašais „Sprinter” (jeigu maršrutkė „Mercedes Benz”) arba bent jau „VIP CLASS”.
15. Sakoma, kad gruzinai — iš prigimties taksistai. Nesiverčia liežuvis sakyti „taksistų tauta”. Tačiau ir maršrutkių vairuotojai nenusileidžia meistriškumu. Net per septyniasdešimtmetį perkopęs senolis kelionėje puikiai įveikia audrą, kalnų rūką, važiuodamas per metrą nuo prarajos. Aišku, gruzinams užverda kraujas ir pro langą per kelis sprindžius pamatai lenkiamą didžiulį sunkvežimį. Tada vietoj Gruzijos gamtos grožybių prieš akis ima bėgti visas tavo gyvenimas.
Štai tokie kelionių Gruzijos maršrutkėmis ypatumai. Belieka priminti, kad didelių autobusų šioje šalyje beveik nėra, nebent jais atvažiuoja turistų ekskursijos. Ir palyginimas, kad autobusas kaip karvė neįlipa į kalną, čia netinka. Gruzijos karvės pasiekia aukštumas, kurios — dar ne visų žygeivių jėgoms.
