Į didžiulę aikštę įlinguoja eilinis autobusas, iš jo pasipila turistai. Daug nesidairydami jie skuba prie Juodosios Madonos paveikslo. Bus jis atidengtas ar ne? Pamatysime? Pasimelsime? Paprašysime malonių?
Tai klausimai, kurie kamuoja daugybę atvykstančių į Čenstachovą Lenkijoje. Garsusis Juodosios Madonos paveikslas kasdien sutraukia tūkstančius maldininkų.
Akmeninės bažnyčios grindys švelnios ir blizgančios. Jos nugludintos tikinčiųjų kelių. Kiek čia klūpėta, melstasi ir maldauta. O ten, kur aplink altorių su žymiuoju stebuklingu paveikslu maldininkai keliauja keliaklūpsti, jau net akmuo neišlaikė. Kur eita keliais — neišdildomos žymės.
Malda prie Juodosios Madonos, keliavimas aplink altorių — daugumai to užtenka. Turistinis autobusas surenka atvykėlius ir jie keliauja toliau. Gal dar per langą pamatys didžiulę Jėzaus Kristaus statulą Čenstachovos pakraštyje. O paskui bus kiti miestai, kitos bažnyčios.
Dauguma nepamatys kaip anksti rytą, prieš šeštos valandos mišias nuo Juodosios Madonos paveikslo kyla užuolaida. Su iškilmėmis ir orkestru. Kaip parpuola prieš altorių žmonės. Neaplankys piligrimų valgyklos, kur gali sutikti maldininkus iš viso pasaulio. Sutemus nekeliaus Kryžiaus keliu, kai iš tamsos prožektorių išplėštos šventųjų skulptūros atrodo baugiai.
Taip, Čenstachova — tai Juodoji Madona, ant Jasna Guros kalvos stūksantis Pauliečių vienuolynas. Šiame mieste šalia baro aptiksi religinių reikmenų parduotuvę, kryžių, kuriam apšviesti kabo storas kabelis. Juokaujant galima sakyti, kad aplink žymųjį vienuolyną išplėtota maldos pramonė. Kone kas antroje parduotuvės vitrinoje šviečia iškabos: „Sutanos“, „Bažnytiniai reikmenys“.
Bet taip – tik aplink baroko interjero vienuolyno bažnyčią su 106 metrų aukščio bokštu ir koplyčią su garsiuoju paveikslu. Įžengus į senamiestį pasitinka pajuodusios pastatų sienos. Čenstachova – vienas labiausiai užterštų Lenkijos miestų, nes čia šildomasi kūrenant akmens anglį. Nuo jos pajuodę net katinai. O praėjusią žiemą dėl smogo buvo paskelbta ekstremali padėtis.
Kitokia Čenstachova prasideda vos žengus kelis žingsnius į šoną. Skurdi, nuodėminga ir savaip traukianti. Nuo dūmų pajuodęs kryžius už metalinių tvoros virbų. Ech, kaip negera čia Dievuliui. Traukinių kapinynas, bankrutavusi pasilinksminimo įstaiga. Iš likusių dekoracijų atrodo, kad ji teikė kažkokias kosmoso paslaugas.
Ant pėsčiųjų tilto per geležinkelį – vietos dailininkų kūriniai. Net sunku juos grafičiais vadinti. Nuolat besikeičiantys, reaguojantys į aktualijas. Tokie pat niūrūs, kaip ir švininiai debesys virš jų.
Čenstachova — ir senosios žydų kapinės už miesto, kurias baigia pasiglemžti gebenės. Savaime suprantama, turistų čia niekas neveža. O ir ar patiktų jiems pasimeldus skintis kelią per šabakštynus? Vargu.
