Į Ušgulį Gruzijoje keliavome skambant rusų grupės Bi-2 dainai „Jos akys“. Na, toks buvo meistriškai vairavusio taksisto skonis. Automobilis tai priartėdavo prie stataus skardžio, tai nutoldavo, aplenkdamas kelininkų techniką.
Skirtingai nei kiti gruzinai, taksistas nedaugžodžiavo. Ir nepuolė džiūgauti, kaip bus gerai, kai čia vietoj duobėto, akmenimis nusėto kelio bus asfaltas. Kodėl, supratome atvažiavę į Ušgulį. 33 kilometrų kelionė iš Mestijos truko stebėtinai ilgai.
Dabar į Ušgulį veda lygus asfaltas. Kelias platus, nebereikia sukti galvos, kur trauktis norint prasilenkti. Bet taksistas jau tada, prieš keletą metų, šnairavo į prasidėjusius pokyčius. Mat jau tada skambėjo raginimai paskubėti aplankyti Ušgulį, kol jo nepasiekė asfaltas, kuris į kaimą atnešė ne tik patogumus.
Jau tada atvažiavus kiek anksčiau į Ušgulį, kaimą, apsuptą nepaprasto grožio laukinės gamtos, automobilį dar buvo įmanoma pasistatyti. Vėliau – jau sunkiai.
Dabar, kai esame dezinfekavęsi ir sterilizavęsi, prisiminus tai, kas vyko Ušgulyje, plaukai piestu stojasi. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas kaimas pasitikdavo tautų maišalyne. Skambėjo ir mažai girdėtos kalbos, net nežinia, iš kurio pasaulio pašalio.
Kinų turistės, velkančios didžiulius lagaminus, ratukus brūžindamos įaštrius akmenis ir klimpdamos purvyne bei gyvulių mėšle. Na, kas šitos tautos atstovėms pasiūlė lagaminus temptis į kalnus?
Arba svečių namai, kurių kieme palaimingai kriuksi paršeliai. Draugiški, pašaukus ateina. Bet viską pralenkia lauko tualetas, kurio skylė – tiesiai į Engūrio ištakas. Upės, kurioje dar senų senovėje žvejojo auksą plonais iš vilnos veltais tinklais. Būtent šis kalnų gyventojų svanų aukso gavybos būdas ir tapo graikų mito apie aukso vilną, Jasoną ir Medėją pagrindu.
Galima neabejoti,kad tualeto dabar nebėra. Gyvenimą kaime pakeitė kelias. Kai į Ušgulį pradėjoplūsti vis daugiau turistų, tikrai kam nors ši būdelė užkliuvo.
