„Tai atvažiuos Veryga?“ — klausimas akivaizdžiai suglumino Šv.Lauryno bažnyčią prižiūrinčią Daliciją.
Nesuprato moteris, ko tam Verygai trenktis į Žemaitiją, o tuo labiau į medinę bažnytėlę prie kelio iš Kartenos į Salantus. Vis dėlto visokiems užkratams pasibaigus ministras turėtų būtinai čia užsukti.
Juk Kalnalio Šv.Lauryno bažnyčioje krikštytas įžymusis mūsų vyskupas, rašytojas ir – svarbiausia – tautos blaivintojas Motiejus Valančius. Žmogus, iš kurio raštų ir darbų Aurelijus Veryga sėmėsi įkvėpimo.
Čia pat Nasrėnuose ir M.Valančiaus gimtinė, kur A.Veryga taip pat turėtų parymoti šimtamečių medžių paunksmėje.
Bet užteks apie A.Verygą, nes daug įdomiau klausytis Dalicijos, tris dešimtmečius prižiūrinčios ir saugančios neįprasta žalsva spalva dažytą medinę bažnyčią. Moteris šiek tiek didžiuodamasi pasakoja, kad šios pareigos paveldimos: bažnyčia rūpinosi ir jos mama, ir senelė, o gal ir kiti protėviai.
Kai motina pasiligojo ir nebegalėjo darbuotis, Dalicija jau ketino bažnyčios raktą nunešti į kleboniją. Bet mama papriekaištavo, kad taip nebus gerai. Taip Dalicija iki šiol tą raktą ir nešioja.
Tiesa, jis naujas, nes senąjį turi klebonas. Kitą raktą padirbino meistras po to, kai vyskupas, sužinojęs, kad bažnyčios durys rakinamos tik vienu raktu, subjuro. Kas gi bus, kai tą vienintelį pames?
Dalicija kaip savo penkis pirštus pažįsta visas bažnyčios kertes. Žino, iki kur pakeistos grindys, kodėl vienoje vietoje jos vis drėksta ir greičiau supūna. Rudenį bažnyčioje įsiveisia pelių, tad Dalicijos darbas jas spąstais išgaudyti. Vienus spąstus ji palieka bažnyčios viduryje, kitus nuneša į zakristiją.
Dar Dalicija pasakoja, kad Kalnalio bažnyčioje įspūdingiausios būna Velykos. Prieš šią šventę sumontuojama medinė pakyla, kuri būna aukštesnė net už altorių. Kitu metu pakyla saugoma bažnyčios tarpduryje. O joje kitų Velykų laukia medinė Jėzaus skulptūra.
Apie kitas dvi skulptūras, kurias Kalnalyje pamatysi tik per Velykas, Dalicija linkusi nutylėti. Mat vyskupas uždraudęs jas atvykėliams rodyti ir tuo labiau pasakoti. Tačiau Velykos Kalnalyje būna tikrai ne mažiau įspūdingos nei taip pat Žemaitijoje esančiuose Pievėnuose (Mažeikių r.), kur nuo seno per šią šventę vyksta vaidinimai, teatralizuotos eitynės.
Deja, tikinčiųjų į Kalnalio bažnyčią eiliniais sekmadieniais užsuka vis mažiau. Dar vasarą būdavo trys dešimtys, bet dauguma jų miesčionys. Ateina ruduo, ir bažnyčioje bebūna kelios moterėlės.
Išėjus iš bažnyčios supranti, kad ties slenksčiu Dalicijos ūkis nesibaigia. Ir ji dėsto, kaip keitė varpinės šventoriuje lentas, puikiai prisimena, prieš kiek metų.
Neklausiama Dalicija kalba apie keistą savo vardą. Juk visi juos stebisi. Žemaitė prisimena, kad tik visai neseniai per Marijos radiją girdėjo pasakojimą apie gerus darbus dariusią Daliciją. Daugiau ji savo gyvenime moterų tokiu vardu nei sutiko, nei apie jas girdėjo.
Nenori Dalicija paleisti pašnekovų. Juk Kalnalyje niekas neskuba. Kaip ir antys ar kaimo katinas, kuriam žmonių draugija ilgai nenusibosta. Ne taip kaip kitiems katinams, kurie pasitrynę prie kojų ir supratę, kad nieko negaus, nubėga savais reikalais.
